Naujienos

A. Guoga: Miškų romantika baigiasi, kai prasideda pinigai

Meilė miškams man perduota su krauju. Mano mama buvo miškininkė. Mano globėjas Algis Underis, pas kurį leisdavau vasaras, kai jau mama buvo išvykus į Australiją, buvo miškininkas Alytaus rajone, Kalesnykuose. Labai gerbiamas žmogus – tikras savo krašto šviesulys. Tai taip ir augau, matydamas pagarbą miškui.

Kai tik grįžęs į Lietuvą nusprendžiau ieškoti vietos, kur įkurti viešbutį, atvykau apžiūrėti Anupriškių. Ir likau sužavėtas. Ne, ne ežero ir ne pastatų komplekso, kuris ten jau stovėjo. Likau sužavėtas miško. Iki dabar man geriausia dalis Anupriškėse – miškas. Turime specialistų, kurie nuolat prižiūri, puoselėja ir padaro šį mišką pasiekiamą ir prieinamą visiems gamtos pasiilgusiems. Pats geriausiai atsipalaiduoju ir galvą išsivalau, vaikščiodamas po mišką. Pripažinkim, mus, lietuvius miško romantika veikia kažkaip labai pozityviai. Bet... miškas yra ne tik romantika, o ir dideli pinigai. O ten kur pinigai, romantika baigiasi.

Verslas, kur reikalinga protinga grąža

Miškai yra verslas. Valstybės verslas. Naudos gavėjas esame mes visi, Lietuvos piliečiai, todėl tai, kokią grąžą mums visiems duoda mūsų turtas – miškas, yra bendras visų mūsų interesas. Interesas iš to, ką turime, uždirbti kiek įmanoma daugiau.

Kur esame dabar? Situacija neatrodo labai romantiškai. Lietuviškus 0,77 milijonus hektarų miško prižiūri 42 urėdijos. 42 atskiros įmonės! Su savo vadovais, buhalteriais, teisininkais, viešųjų ryšių specialistais ir kitais su miško darbais „žiauriai susijusiais“ etatais.
Latvijoje – beveik dvigubas miškų plotas, Estijoje labai panašus į mūsiškį, Švedijoje – tris kartus didesnis, Suomijoje – beveik keturis. Visose šiose mūsų regiono valstybėse veikia po vieną valstybinę įmonę, kur rūpinasi miškais. Darbuotojų skaičius: Estija – 726 darbuotojai, Švedija – 851, Latvija – 1233, Suomija – 1549. Ir štai Lietuva – 4013 darbuotojų, dirbančių urėdijose! Įdomiausia, kad dirbančiųjų efektyvumas taip pat nespindi, nes pelningumas tikrai ne kažką... Lietuva – 16%, Latvija – 23,8%, Estija – 22,5, Suomija – 30,9%, Švedija – 33,2%. Ar jums čia viskas atrodo tvarkoj? Man nelabai. Tai kur čia šuo pakastas?

Iš kur čia bus to pelno, kai reikia išlaikyti 42 įmonių administracinį aparatą. Administracinės reformos, leidusios gerokai suefektyvinti miškų sistemą, Latvijoje ir Estijoje buvo įvykdytos dar 1999 metais. O mes vis dar tąsomės su tomis legendomis apie korupciją, urėdų dvarais, giminių įdarbinimais, medžioklėmis išrinktiesiems ir t.t. Susidaro toks įspūdis, kad urėdijos dirba tam, kad dirbtų, o ne tam, kad duotų pelną savo šeimininkui, t. y. valstybei. Beje, nedidelis skirtumas nuo visų kitų valstybinių įmonių supratimo apie jų misiją šiame pasaulyje. Kažkokiu iškreiptu būdu mūsų valstybinės įmonės, nesupranta, kad jų pagrindinė užduotis - šeimininkui, t. y. valstybei, uždirbti kuo daugiau iš jos turimo turo, t. y. miškų, kurį valstybė toms įmonėms yra patikėjusi valdyti.

Schemos schemutės

Valstybei vieną dieną ėmė ir atsibodo betvarkė, todėl ji nusprendė imti ir susitvarkyti. Juk kiek galima nuolaidžiauti? Jau prie Kubiliaus „Saulėlydžio“ komisija bandė nuleisti urėdijas iš padangių į realų gyvenimą – nepavyko. Apie socdemus jau net nekalbu – jie apskritai laikomi urėdų „biznio schemučių“ varovais. Tai kur jau ten, nei plaukelis nekrito nuo kunigaikščių urėdijose galvų.

Tai iš kur ta urėdijų galia? Kodėl už laimėtą urėdo „sostą“ duodamas 100 tūkstančių kyšis? Kodėl net Prezidentė atviru tekstu urėdijas vadina nomenklatūrinio valdymo ir korupcijos simboliu. Juk iš pirmo žvilgsnio, tik grybai ir uogos, o tokie „bizniai“ vyksta. Variantų schemutėms yra gausybė. Pažiūrėkim tik į vieną hipotetinę schemą.

Įsivaizduokit, kad Lietuvoje gyvuoja viena didelė ir įtakinga bendrovė, beveik turinti biokuro tiekimo monopolį. Kas yra biokuras? Mediena. Iš kur ta milžinė biokuro gamintoja gauna medieną? Iš urėdijų. Nereikia net verslo pradžiamokslio perkąsti, kad suprastume – milžinės biokuro gamintojos sėkmė, tai yra uždirbami pinigai, priklauso nuo to, kaip pigiai jie įsigyja medieną ir kaip brangiai parduoda paruoštą biokurą. Lietuva - šalis, neturinti didelės perkamosios galios, tai antkainius produkcijai gamintojas turi prisižiūrėti. Bet visada yra galimybių pasiderėti dėl žaliavos, t. y. medienos, kainos. Tai ta milžinė įmonė ir derasi. Derasi nuoširdžiai su puikiaisiais mūsų visų interesus atstovaujančiais urėdais. Tik bėdelė gali būti tame, kad kainą suderėti galima labai mažą, nes nėra jokios kontrolės. Kad derybos tikrai įvyktų, skirtumą galima pasidalinti neoficialiai. Be to, kas ten pamatuos, kokį kiekį medienos už suderėtą kainą iš tiesų gavo pirkėjas. Juk gali dosnus pardavėjas, t. y. urėdas, užmesti šiek tiek „magaryčių“. Tai va taip ir kala pelnus mūsų įsivaizduojama hipotetinė biokuro monopolininkė. Tai va taip ir auga urėdų dvarai gražiausiose Lietuvos vietose.

Prie hipotezės pridėkime faktą. Kai buvo paskelbti ketinimai, kad bus imtasi urėdijų reformos ir tos, kurios dirba nepelningai ar mažai pelningai, bus jungiamos su geriau besitvarkančiomis, tos nepelningosios sukruto. Ėmė dirbti! O gal tiesiog apskaitas pakoregavo. Ir stebuklas įvyko – pelningumas išaugo. Pasirodo, yra galimybių. Pasirodo, gal čia tik kontrolės ir apskaitos problema. Ar tiesiog labai didelis nenoras ką nors keisti?

Bet ką noriu labai griežtai pabrėžti – žuvis pūva nuo galvos. Paprasti miškų sistemos darbuotojai su tokiomis schemutėmis neturi nieko bendro. Čia viršūnių problema, tad ją ir reikia spręsti.

Ne kirviu, o žodžiu

Sveikinu premjero ir jo Vyriausybės užsidegimą imti jautį už ragų ir iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos miškų sistemą. Tik bėda tame, kad mes nesame policinė valstybė. Čia įsakymai iš viršaus netinkami. Pakomandavus neįvyksta neginčytinas įsakymo įgyvendinimas. Čia reikia su žmonėmis kalbėtis.

Įsivaizduokit, 4 tūkstančiai sistemoje dirbančių žmonių, jų šeimos, giminės, visi pakabinti nežinomybėje. Žmonės, regionų šviesuliai, ilgus metus praleidę miške, dabar nežino, nei kaip bus, nei kas bus. Jie neturi kitų profesijos galimybių. Jie yra miškininkai. Ir visi šie žmonės dabar jaučiasi valstybės apšmeižti, apjuodinti. Miškininkai jaučia, kad pagarba, kuri amžių amžiais lydėjo Lietuvos miškininkus, yra sutrypta. Kaip galima šią problemą spręsti? Pradėti kalbėtis su žmonėmis, o ne buldozeriu stumti skubotus sprendimus. Jei jau taip numatyta, tai gal ir pasakykite žmonėms, kad miškininko profesija svarbi, kad jie yra neatsiejama miškų ekosistemos dalis. Visi supranta, kad korupcinės schemutės ne tų žmonių, kurie miške realų darbą atlieka, sumąstytos ir įgyvendintos.

Pasikalbėjau su savo bičiuliu girininku, kuris šį darbą dirba 15 metų. Miškininkai, net tie, kurie ne administracijose dirba, ir nebūtų pirmi atleidimo linijoje, reformos atveju, visi yra išsigandę. Sako, kur dėsis profesinį miškininko išsilavinimą turintis žmogus, kai į jo vietą ateis iš administracijos atleistas miškininkas su aukštuoju? Nors valdžia tikina priešingai, miškininkai bijo, kad planuojamą reformą skaudžiausiai pajaus socialiai jautriausios miškininkų grupės. Ir į tai, ką galvoja miškų sistemoje dirbantys žmonės, negali numoti ranka. Miškininkas – ne darbas, tai gyvenimo būdas. Miškininkai neskaičiuoja darbo valandų. Jie nuolat miške, cituoju savo bičiulį: su medžiais, paukščiai pasikalba, mišką ateinančioms kartoms augina. Negalima į tai numoti ranka.

Susumuojant, reformos visuomet yra labai gerai. Tai progresas, kuris veda mus į priekį. Bet niekada negalima pamiršti, kad už kiekvienos reformos stovi gyvi žmonės ir tradicijos, kurių negalima nepaisyti. Šiek tiek daugiau jautrumo – štai ko norėčiau palinkėti mūsų Vyriausybei. Dar turit laiko visoms numatytoms permainoms įgyvendinti. O su žmonėmis niekada nepamaišys pasiklabėti. Labai norėtųsi, kad nepaisant pinigų, kurie „auga“ mūsų miškuose, romantika ir tradicija taip pat būtų išlaikyta.

Naujienos

Antanas Guoga – įtakingiausių pasaulio filantropų sąraše

EP narys Antanas Guoga įvardintas tarp 200 įtakingiausių pasaulio filantropų ir socialinių verslininkų portalo „Richtopia“ paskelbtame sąraše.

„Smagu, jeigu dėl to daugiau žmonių pamatys Lietuvos vardą ir sužinos, kad Lietuvoje nesvetimos filantropijos tradicijos. Norėčiau, kad dalies pajamų skyrimas paramai ar labdarai taptų daugelio turinčių finansines galimybes praktika“, – vertina A. Guoga. Pasak jo, skirdami daugiau dėmesio dalinimuisi, asmeniniam solidarumui, galime paskatinti dar daugiau lietuvių aukoti šalia gyvenančioms bendruomenėms.

Sąrašas įtraukia įtakingus ir aktyvius žmones, veikiančius socialinės atsakomybės srityje, jautrius visuomenės problemoms, tačiau nebūtinai turtingiausius pasaulyje. Sąrašo rengėjai teigia, kad vertinimus apskaičiuoja algoritmas pagal portalo sukurtą metodiką. Įtakingiausiųjų dešimtuke – verslininkai W. Buffet, G. Soros, E. Musk, B. Gates, B. Brandson, knygų autorė J.K. Rowling, kiti. Lietuvos filantropas įvardintas 143-iuoju.

A. Guoga savo vardo fondą įkūrė 2014 m. pradžioje, o taip pat jau daugiau kaip dešimt metų reguliariai dalį asmeninių lėšų skiria paramai ir labdarai. Fondo iniciatyvoms pervedama ir visa A. Guogos, kaip europarlamentaro, alga. A. Guogos vardo fondas nuosekliai teikia labdarą ir paramą per „Bėdų turgų“, „Maisto banką“, „Maltiečių sriubos“ projektus, remia Lietuvos kariuomenę, Valdovų rūmus, švietimo, sporto, kitas visuomenines iniciatyvas.

A.Guoga daugiausiai dėmesio skiria tokiai paramai, kuri padėtų žmonėms tobulėti, kurti, galvoti apie ateitį, todėl reikšmingai remia paramos fondą „Vilniaus universiteto fondą“ – pirmąjį universitetinį investuojantį fondą Lietuvoje, kokį turi ir Oxfordo universitetas. Fondas parėmė kunigo Ričardo Doveikos iniciatyvą kurti bendruomenės centro namus ir Šv. Juozapo bažnyčiąs Pilaitėje. Fondas finansavo pamatų liejimą.

Fondas remia jaunimo verslumą ir modernių technologijų tendencijas pristatančias iniciatyvas. Prisideda rengiant didžiausią Baltijos regione moderniųjų technologijų ir verslumo renginį #SWITCH!, visoje Lietuvoje vykstančius programavimo pradžiamokslio vaikams užsiėmimus Coder Dojo Lietuva, konkursą „3D Roch&Roll labirintas“, kuriame mokytojai ir jų mokiniai gali laimėti savo mokyklai 3D spausdintuvą su visa programine įranga ir spausdinimo medžiaga. Taip pat kartu su Infobalt ir kitais partneriai organizuoja projektą „Užprogramuota sėkmė“, kurio tikslas iki Lietuvos šimtmečio minėjimo su programavimu supažindinti 10 000 mokinių iš visos Lietuvos. Pasak A.Guogos, Lietuvai norint būti sėkminga ateities valstybe, jau šiandien turime suteikti galimybes vaikams iš arti pažinti modernias technologijas.

90% fondo biudžetą sudaro asmeninis A. Guogos finansinis indėlis arba jam priklausančių įmonių grupės parama.

Prieš metus svarbiausias Europos politinis leidinys „POLITICO“ paskelbė 28 įtakingiausių ES politikoje žmonių vardus. A. Guoga tapo pirmuoju lietuviu, įtrauktu į leidinio sudarytą vizionierių, keičiančių Europos politiką, sąrašą. Lietuvos europarlamentaras 2016 m. tapo Europos Komisijos programos "eSkills for Jobs 2016" ambasadoriumi Lietuvoje. 2011 m. Antanas Guoga buvo pripažintas metų lietuviu.

Visas 200 pasaulio filantropų ir socialinių entrepreniorių sąrašas: https://richtopia.com/inspirational-people/top-200-philanthropists-social-entrepreneurs .

Naujienos

Antanas Guoga. Kada būsime turtingi?

Kaip undinės jūrose vilioja jūreivius, taip kiekvienas, ar tai jaunas verslas, ar pati valstybė nuolat dairosi rimtesnio investuotojo. Tik kažin ar vien gražių dainų Baltijos pakrantėse pakaks, kad į savo vandenis pritrauktume didžiuosius pasaulinio verslo banginius.

Dar prieš penkerius metus, Lietuva startuolių žemėlapiuose bolavo vos blyškia spalva. Šiandien vis daugiau jaunų profesionalų išdrįsta kurti savo verslą. Net 300 startuolių šiuo metu įnirtingai iriasi per verslo vandenis ir steigia naujas darbo vietas ne tik bocmanams, bet ir gabiems IT kapitonams. Tuo tarpu, valstybės taip pat konkuruoja viena su kita, kuri pas save pritrauks daugiau globalių kompanijų investicijų. Šios investicijos šalyje sukuria papildomų darbo vietų, galiausiai, paskatina tų pačių startuolių kūrimąsi. Lietuvai reikia globalių kompanijų jau vien todėl, kad jos pamokytų mus kaip savo idėjoms suteikti daugiau komercinės vertės. To dar tik pradedame mokytis, o, kad tai vyktų greičiau, privalome paremontuoti savo barškančią švietimo sistemą, atlaisvinti darbo santykių pančius (bet ne apie juos šįkart) ir į kiekvieną išradėjų komandą atvesti bent po vieną gabų pardavėją.

Investuotojai ateina ten, kur buriasi talentingos komandos

Kuo ypatingas šios kartos jaunimas? Jie nebijo kliūčių, o paverčia jas galimybėmis. Daugelis jaunų profesionalų Lietuvoje laisvai kalba 2 - 3 užsienio kalbomis, IT technologijomis naudojasi ne vien kaip pramoga, bet ir kaip pasaulio pažinimo, inovacijų dalijimosi, kūrybos įrankiu. Europos Sąjungos paskelbtame DESI reitinge mes lenkiame net estus, į kuriuos paprastai pavydžiai žvilgčiojam. Taip, mūsų IT infrastruktūra viena greičiausiai besivystančių regione, o apie kosminį interneto greitį ir taip visi jau žinome.

Jei dar neaišku, kas į mūsų šalį pritrauks investuotojus, atsakau. Tai užsidegę, talentingi žmonės, drąsios idėjos ir verslus mąstymas. Paprastas pavyzdys, lietuviškas startuolis „Traffi“. Ar kas kada galėjo patikėti, kad Lietuvos startuolis gali tapti oficialia Rio olimpinių žaidynių transporto aplikacija? Štai ką vadinu ryžtingais sprendimais ir užsidegimu! Neabejoju, jog tik laiko klausimas, kada ne vien olimpinėms žaidynėms IT sprendimus siūlysim, bet ir NASA augalų auginimo kosmose tyrimuose pirmu smuiku grosime.

Kaip ir sakiau, turime pasimokyti kaip savo idėjoms suteikti daugiau komercinės vertės. Talentingi mokslininkai Lietuvoje jau kuria medžiagas, kurios, paveiktos elektrinių impulsų, keičia spalvą. Juk būtų visai kieta, jei vakarėlio metu savo švarko spalvą būtų galima pakeisti bent jau porą kartų. Kartu tai rodo, jog technologijos neturi ribų. Jos keliauja per visus verslo sektorius nuo farmacijos iki mados. Tačiau kiek daug idėjų tik ir lieka laboratorijos kolbose vien todėl, kad nemokame jų parduoti. Investuotojai ieško ne tik idėjų. Labiausiai jie ieško komandos, kuri sugebėtų išradimus paversti prekėmis, generuojančiomis pelną.

Paliegusi švietimo sistema. Kol valdžia planuoja, reikia veikti

Niekas nebesiginčija, kad mūsų švietimo sistema - it senas šlubuojantis šuo gimtinės kaime. Visų mylimas, savu lauku gerai tarnavęs, tačiau dabar - kiek apžlibęs ir nukaršęs. Kieme vis dar šmirinėja vien dėl nostalgijos, nors ir taip visiems aišku, jog sargauti jam nebeilgai liko. Laimei, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai jau suskubo ieškoti būtų, kaip įpūsti daugiau gyvybės paliegusiai sistemai. Kovo pabaigoje, su mokyklų atstovais regionuose pradėtos viešos diskusijos dėl mokslo metų trukmės ir mokinių pasiekimų gerinimo. Tik kyla klausimas, ar tikrai visos švietimo problemos slypi mokslo metų trukmėje? Viliuosi, kad bent po skambia sąvoka „pasiekimų gerinimas“ yra kas nors susijęs su technologiniu ugdymu.

Užmetus akį į kitų šalių pavyzdžius, matome anglus ir suomius, kurie jau nuo pirmos klasės moko vaikus programuoti. Estai dar 2012-ais paleidę pilotinę ankstyvojo programavimo mokymo programą ProgeTiiger, šiandien jau džiaugiasi pirmaisiais jos pasiekimais. Girdime ir apie švedus, kurie nuo 2018-ųjų programavimo užsiėmimus ketina integruoti į pradinių klasių matematikos pamokas. Akivaizdu, tai skaitmeninė revoliucija. Negalime atsilikti ir mes.

Kol vyriausybė bando keisti prarūdijusius švietimo sistemos dantračius, procesai jau vyksta. Štai kodėl rudenį Lietuvos IKT padanges drebina didžiausias Baltijos šalyse modernių technologijų ir verslumo renginys #SWITCH!. Nuo pat pradžių sakiau, kad tai ne vien renginys, kuriame jaunimas ir technologijos kvėpuoja vienu ritmu, bet ir galimybė Lietuvai būti pastabėtai, kaip investicijoms ir verslo plėtrai patraukliai šaliai.
Nors daugelis pašaipiai vypteli į ūsą, esą, Lietuvos mokytojai užstrigę savo senų mokymo programų labirintuose, skaičiai kalba ką kitą. Nuo dalyvių kiekio sprogstančios #SWITCH! salės ir it grybai po lietaus besisteigiantys #CoderDojoLietuva programavimo būreliai - įrodymas, kad ne mokyklose, o valdžios koridoriuose bailiai trepsi neryžtingumas. Pasaulis laiko koją ant švietimo reformų akseleratoriaus pedalo, o mes vis dar dvejojam.

Galiausiai, ar gali būti geresnė dovana Lietuvai už žingeidžius vaikus - ateities vizionierius? Jiems tereikia duoti meškeres ir jie patys pasigaus sau auksinę žuvį. Šįkart meškere tapo konkursas „3D Roch&Roll labirintas“. Jau daugiau nei 100 Lietuvos mokytojų užsiregistravo jame dalyvauti ir kovoja ne tik dėl progos laimėti savo mokyklai naujosios kartos išradimą – 3D spausdintuvą, bet ir dėl galimybės informatikos pamokas organizuoti šiuolaikiškiau.

Taip užsikuria IT varikliai

Vietoj to, kad metai iš metų kaip blynus pusryčiams keptume aukštųjų mokyklų absolventus, atsigręžkime į profesines mokyklas. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog daugiau nei pusė universitetuose besimokančių studentų net nemano tapti mokslininkais. Tai ko ten eiti, jei vos per metus profesinėje mokykloje, gali įgauti IT išsilavinimą ir dar besimokydamas jau turėti garantuotą darbo vietą? Būtent profesinės mokyklos ir turi ruošti darbuotojus įmonėms.

Įsivaizduokime, įmonė profesinei mokyklai išsako savo poreikius, o ši vos per metus parengia specialistą, kuris iškart po studijų keliauja į jam jau paruoštą darbo vietą. Ar ne fantastiškai skamba toks scenarijus? Šiuo metu IT sektoriuje trūksta beveik 2000 darbuotojų. Tiesiog aukso kasykla profesinėms mokykloms. Žinoma, reikia pertvarkos, o ir daugelio mokymo programų galiojimo laikas jau baigėsi. Visgi, įmanoma. Štai, kad ir KITM (Kauno informacinių technologijų mokykla). Atsinaujino, sutelkė dėmesį į informacinių technologijų specialybes ir jau pernai pajuto dar neregėtą naujų studentų antplūdį. Kas dėsis šiemet sunku įsivaizduoti, tačiau aišku viena – technologijos ateities variklis.

Neturime naudingųjų iškasenų, tačiau turime talentingus, gabius žmones, ambicingą jaunimą. Todėl ne sėkmingas technologijų pritaikymas, o tų technologijų kūrimas taps mūsų raktu į sėkmę. Aukštyn bures, pučia palankūs vėjai!