Naujienos

Keturios priežastys, kodėl mūsų vaikai uždirbs mažai

Pranešimai apie vykstančią robotizaciją tampa tokie dažni, kad pradedame jų nebepastebėti. Tačiau už statistikos slepiasi kita, daug svarbesnė žinia – traukiasi nekvalifikuotų darbuotojų poreikis. Skelbiama, jog dėl automatizacijos 57 proc. darbo vietų yra rizikoje išnykti. Pagal šių metų pradžioje „Sodros“ pateiktą statistiką, didžiausia Lietuvos žmonių dalis dirba parduotuvių pardavėjais, sunkvežimių vairuotojais. Deja, bet greitai jų nebereikės. Juos pakeis savitarnos kasos ir bepiločiai automobiliai. Skamba grėsmingai? Tik ne aukštą kvalifikaciją turintiems specialistams.

Ir čia jau nepakaks praeito amžiaus vadovėlyje pasiskaityti, kaip veikia kompiuteris arba, dar blogiau, tris pamokas drožinėti žvakidę ar iki negalėjimo tiesiog dailinti rašyseną. Gaila, kad Lietuvos mokyklose tai vis dar vyksta ir čia nėra kuo didžiuotis. Pirmieji žingsniai – sutelkti dėmesį į technologinių įgūdžių ugdymą. Rankdarbių pamokas keičiame programavimo pamokomis, jų metu modeliuojame interneto puslapių dizainus, kuriame mobiliąsias programėles ar konstruojame robotus. Idėja, paprasta, kaip 2x2, tačiau ko trūksta mokytojui, mokyklai, galiausiai pačiai Lietuvai, kad tai taptų kasdienybe?

1. Nemotyvuotas jaunimas = jaunimas be ateities
Šalies jaunuoliai turi teisę žinoti, jog pasaulis daug platesnis nei jų miestelis ar rajonas. Yra daug istorijų, kada jaunų, talentingų vaikų svajones sugniuždo aplinkinių trumparegiškumas, patyčios. Taip, kai kuriose provincijose domėtis technologijomis nemadinga. Kietas esi tik tuomet, jei geri ar už kampo parūkai. Kodėl? Nes kitokių, sektinų pavyzdžių aplink tiesiog nėra. Ir tai esminis argumentas, kodėl būtina vaikus atsivežti į tokius renginius, kaip #SWITCH!. Čia jie paliečia išradimus, vaikuose gimsta smalsumas, atsiranda proga pabendrauti su plačiau mąstančiais mokslininkais, verslininkais, startuolių jaunimu. Ir štai tada, tikiu, cigaretę pakeičia micro:bit kompiuteriukai ar svetainių programavimo pradžiamokslis.

2. Startuoliai neturi terpės reikštis
Ko reikia verslui, kad jis judėtų? Pirma, turėti gerą idėją. Antra, suburti ryžtingą komandą ir, trečia, rasti mentorių, patarėją, investuotoją. #SWITCH! ir yra sumanytas, kaip verslo pradžios akseleratorius. Hakatono metu gimsta idėjos, susiburia komandos, atsiranda palaikymas. Žvelgiant iš startuolių pozicijos, jiems vis dar trūksta ambicijos. Lietuvos rinka maža, todėl svarbu matyti plačiau ir statyti tiltus į užsienio rinkas. Valstybė prie to prisidėti gali daugeliu būdų - skatinti jaunus inovatorius burtis į komandas, organizuoti tarptautines kontaktų muges, steigti verslo akseleratorius, bendro darbo centrus, galiausiai, inicijuoti finansinio raštingumo švietimo veiklas.

3. Mokyklose trūksta strategijos ir tęstinumo
Valdantieji gali dar ilgai vieni kitiems stumdyti švietimo reformos projektus ir nieko nenuveikti, todėl patys privalome imtis veiksmų. Šiemet #SWITCH! dalyvavo švietimo ekspertai iš Suomijos, JAV, Australijos. Tikiu, kad ne vien mokytojai pasisėmė pažangių idėjų, bet ir sprendimų priėmėjai – mokyklų direktoriai, švietimo patarėjai turėjo, apie ką susimąstyti. Nors šiandienos mokyklose atsiranda vis daugiau inovacijų: išmanių lentų, 3D spausdintuvų, tačiau jomis naudojamasi vos ne tas pačias užduotis iš pratybų spręsti. Tam, kad technologijos turėtų naudos, būtinas integruotas jų pritaikymas į visus mokomuosius dalykus. Dailės pamokoje atspausdiname sumodeliuotą 3D kubo dizainą, o matematikos pamokoje apskaičiuojame jo tūrį. Pasitelkus vaizduotę, jų galima prigalvoti šimtus.

4. Trūksta inžinierių, programuotojų, kitų technologinių sričių specialistų
Tarptautinių renginių, kaip #SWITCH!, metu vienoje vietoje susitinka verslas, sprendimų priėmėjai, investuotojai. Čia aktyviai reklamuojam šalies jaunimą ir profesionalus. Tačiau, kalbant tarp mūsų, problemų turime ir privalome susikaupti, kad kvalifikuotų specialistų stygius neatbaidytų investuotojų, t.y. aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrėjų. Aukštojo mokslo sektoriuje lėšos vis dar skiriamos perteklinius specialistus ruošiančioms studijų programoms. Vietoj to, daugiau dėmesio reikėtų skirti technologiniam ugdymui, pavyzdžiui, kolegijose ir profesinėse mokyklose. Skirti daugiau lėšų kryptingoms karjeros planavimo veikloms, specialistų perkvalifikavimui, sudaryti palankias sąlygas verslui tapti dalininkais profesinėse mokyklose ir kartu pasiruošti reikalingus specialistus. Darbo rinka keičiasi žaibiškai ir, pavyzdžiui, po dviejų metų tėvystės atostogų į darbą grįžęs asmuo, gali nebeturėti skaitmeninei rinkai reikalingų įgūdžių ar žinių. Įsivaizduojate, kokia panika jį ištinka? To išvengtume, jei investuotume valstybės pinigus į dabarties bei ateities, o ne praeities profesijas.

Nepaisant viso to, turime daug potencialo. Lietuvos žmonės talentingi ir darbštūs, internetas čia vienas greičiausių pasaulyje, pirmaujame lazerių ir biomedicinos srityse, galima vardinti ir vardinti. Bene svarbiausia šiandien suprasti, kad uždarbis atsiranda ten, kur yra išsprendžiama rinkoje aktuali problema. Jei sugalvojame, kaip išspręsti problemą, tuomet galime užsidirbti. “Vinted“ išsprendė problemą, kur dėti dėvėtus drabužius. „Trafi“ – kaip susiorientuoti nepažįstamame mieste. „Boded Panda“ – kaip praskaidrinti savo laisvalaikį. Tai vos keli lietuviški pavyzdžiai, tačiau tikrai žinau, jei suteiksime jaunimui daugiau galimybių pažinti technologijų kūrimo, o ne tik vartojimo pasaulį ir įkvėpsime pokyčius švietimo sistemoje, lietuviškų sėkmės istorijų tik daugės, o mūsų vaikai ateityje uždirbs daugiau.

Naujienos

Naujoji karta galės tai, apie ką šiandien tik svajojame

Augant robotizacijos mastams, keičiasi darbo rinkos aplinka ir didelė dalis profesijų gęsta akyse. Greitai visai nebeliks kasininkų ir sandėlio darbuotojų. Į jų vietą stos robotai, gebantys dirbti našiau, greičiau ir be poilsio valandų. Šalia to, atsiras naujų aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis. Specialistų, kurie kurs, valdys ir taisys technologijas. Todėl itin svarbu, kuo anksčiau pradėti vaikus mokyti technologinio raštingumo.

„Coder Dojo Lietuvoje“ ambasadorius, europarlamentaras Antanas Guoga teigia, jog „nors ir neturime daug naudingųjų iškasenų, tačiau esame turtingi – talentais. Mūsų jaunimas žingeidus ir drąsus, turime padėti jiems išlaisvinti savo potencialą bei nukreipti jį teisinga technologijų kryptimi. Kas žino, gal greičiau nei po dešimtmečio didžiuosimės savo M. Zuckerbergais ar B. Geitsais“.

Kalbame su tarptautinio judėjimo, programavimo pradmenų mokymo klubų „Coder Dojo“ mentoriais Lietuvoje. Ovidijumi Kulda bei Tomu ir Dovile Karvauskais. Ovidijus dirba Šilutės bibliotekoje, bibliotekinių procesų automatizavimo inžinieriumi ir čia veda progravimo bei robotikos būrelius. Tuo tarpu, Tomas ir Dovilė gyvena Mažeikiuose. Tomas dirba PHP programuotoju, o Dovilė yra renginių organizatorė ir reklamos dizainerė.

Koks jūsų akimis bus rytojus? Kokius darbus dirbs dabartiniai darželinukai, kai suaugs?

Ovidijus: Neabejotinai toks, kokį patys sukursime. Jei darželinukams nurodysime kelią technologijų link, sudominsim, parodysim, kad jie patys gali kurti - to atimti iš jų niekas nebegalės. Jie taps ateities kūrėjais ir inovatoriais

Dovilė: Ateityje daug darbų bus kompiuterizuoti, todėl ypač svarbu, kuo anksčiau vaikus supažindinti su naujausiomis technologijomis, kad jie gebėtų sparčiai judėti į priekį. Svarbu išmokyti vaikus su technologijomis laiką leisti turiningai. Tai padaryti nėra lengva, tačiau kompiuterių vadinti blogiu – neverta. Kompiuteriai – mūsų vaikų ateities darbai, todėl įgalinkime juos prasmingai naudotis technologijomis.

Kaip technologijos padeda mokytis?

Ovidijus: Robotikos pamokose, vaikai konstruodami robotą, vėliau jį programuodami, susiduria su fizika, geometrija, matematika. Kiekvienas roboto sensorius reikalauja tam tikrų žinių, kurias jaunimas įgauna siekdamas tikslo. Technologijos savaime integruoja galybę disciplinų.

Tomas: Technologijos lavina loginį mąstymą, padeda pažinti pasaulį ir jį keisti, tobulinti. Technologijos ne moko, o suteikia galią kurti.

Dovilė: Kalbant apie ankstyvą technologijų mokymą, vis dar matome, vangų visuomenės domėjimąsi tuo. Progresas yra, tačiau jis gerokai per lėtas. Gaila, kad neišnaudojamas didžiulis šios srities potencialas. Tikiuosi, kad ateityje bus daugiau apie technologijas išmanančių jaunų žmonių, kurie teiks mokykloms pritaikytus sprendimus, leidžiančius išnaudoti kuo platesnes technologijų galimybes.

Jei jau kalbame apie mokymo procesus, kokio amžiaus vaikai jau gali mokytis programuoti?

Ovidijus: Suvokimą programuoti reikia vystyti jau nuo 5 metų. Pavyzdžiui mes, įsigijome LEGO WeDo komplektus. Jų pagalba 5-7 metų vaikai su dideliu susidomėjimu konstruoja ir kompiuterio ekrane automatizuoja objektus. Vyresnius, 7-14 metų vaikus, mokome robotikos su LEGO MINDSTORMS EV3 rinkiniais. Rezultatai stulbinantys ir įkvepiantys judėti toliau, vaikai į šią veiklą neria stačia galva ir sukuria neįtikėtinų dalykų.

Tomas ir Dovilė: Kol neturėjome būrelio, manėme, kad programavimas yra sudėtingas dalykas, kuris turėtų patikti tik vyresniam jaunimui. Tačiau pasirodo, klydome. 7 metų vaikai jau pasiruošę gilintis į visas programavimo subtilybes. Vaikus kompiuteriais sudominti nėra sudėtinga, juo labiau, kad kol kas tokia ar panašia veikla užsiimančių būrelių yra mažai. Vaikams tai tarsi savotiška naujiena, kurią jie puikiai priima.

Kodėl būtina mokytis programuoti? Kokios apčiuopiamos naudos tai suteikia

Tomas: Ateityje liks labai mažai nekompiuterizuotų sričių - šaldytuvai patys užsakys maistą, užprogramuotas virdulys užkais vandenį tik nuskambėjus žadintuvui. Vieną dieną tai taps kasdienybe ir ta diena ateis greičiau nei manome. Išmokyti vaikus gebėti valdyti technologinius procesus – iššūkis, tačiau tai bus didelis jų pranašumas daugelyje darbo sričių. Jau dabar skelbiami įspūdingi skaičiai įrodantys programuotojų trūkumą. Tiesa paprasta – reikia mokytis programuoti.

Ar gyvenant Lietuvoje, įmanoma dirbti Dubajuje? Ar šiandienos vaikai ruošiami tokiems globaliems darbo iššūkiams?

Ovidijus: Įmanoma dirbti nuotoliniu būdu visame pasaulyje. Konstruoti svetaines, dirbti prie tarptautinių projektų. Šilutėje vaikų „Coder Dojo“ būrelyje to nemokau. Mes dirbame prie paprastesnių dalykų. Grupėje yra 10 vaikų, vieni gabesni kiti lėtesni su dideliais norais. Visi turi išmokti, kaip apdoroti paveikslėlį, įsisavinti html pagrindus, css karkasų principus ir kitą. Tiesa, konstruojame žaidimus, ne tik graužiame kodą, būrelyje turi būti įdomu. Tai pirmieji, tačiau patys svarbiausi žingsniai link globalių pasiekimų.

Dovilė: Tikrai įmanoma ir Tomas yra to pavyzdys - jis dirba sėkmingoje Vilniaus kompanijoje, gyvendamas ir nuolat būdamas Mažeikiuose. Mūsų visiškai neriboja vieta, kurioje esame. Šiandien Mažeikiuose, rytoj Dubajuje, o darbo principas tas pats. Nebelieka jokių ribų nei miesto, nei šalies, nei laiko. Tiesa, dažnas net nenutuokia, kad tokie dalykai šiandien jau įmanomi, todėl svarbu supažindinti vaikus su tokiomis galimybėmis, padrąsinti nebijoti žvelgti plačiau nei žvelgė ankstesnės kartos.

„Coder Dojo“ veiklą Lietuvoje pradėjo 2016 m. pradžioje. Iki tol buvo aplankyti daugiau nei 46 Lietuvos miestai ir juose surengtos nemokamos programavimo pamokos. Toliau šią veiklą savo miestuose tęsia vietiniai savanoriai, kurie dovanodami asmeninį laisvalaikį, augina ateities lyderius, iš pagrindų pakeisiančius dabartinį Lietuvos veidą.
Šiuo metu vyksta mokymo programų konkursas, kurio pagrindinis prizas 1500 eur. Konkurse dalyvauti gali ir dar nesami „Coder Dojo“ nariai. Viso konkurso sąlygos: https://www.facebook.com/events/371718546599123/

Naujienos

Antanas Guoga: 3 idėjos Lietuvai

Kodėl palaikau Idėja Lietuvai iniciatyvą?

Kai daugiau nei pusė milijono šalies piliečių išvyksta iš Lietuvos, aš į ją grįžau. Grįžau patyręs pakilimų ir nuosmukių, pamatęs kaip gyvena dešimtys kitų pasaulio šalių, kas joms sekasi, o kas nesiseka. Manau, tai geroji patirtis, kuria galima vadovautis. Kad jaunimas išvyksta svetur mokytis, semtis patirties, plėsti akiračio – sveikintina, tačiau po visos to, laukiame jų sugrįžtant ir savo talentą skleidžiant namuose. Čia kyla esminis klausimas – kaip juos pritraukti, kuo sudominti ir ką pasiūlyti, kad jie Lietuvą laikytų namais, kuriuose gera gyventi?

Noriu, kad Lietuva būtų ta šalis, į kurią norėtųsi visada sugrįžti dirbti, mokytis ar kurti šeimą. Aš tikiu, kad Lietuva gali klestėti ir išsiveržti į priekį regione. Tam, kad tai įvyktų, reikia vieningo valdžios požiūrio į svarbiausias šalies problemas. Iš savo pusės daugiausiai dėmesio esu linkęs skirti technologinių įgūdžių vystymo, skaitmeninės infrastruktūros kūrimo ir investicijų pritraukimo temoms.

Kodėl dabar turime ypatingai intensyviai dirbti su šia iniciatyva?
• Nes nebegalime leisti, kad Lietuva ir toliau mažėtų.
• Nes nebegalime sau didžiausiu tikslu kelti minimalios algos padidinimo klausimo.
• Nes verslumą, kurio mums trūksta, galima skatinti.
• Nes tik šalyje, kurioje profesionalai uždirba orius atlyginimus, galimos orios pensijos senjorams.
• Nes noriu su šaknimis išrauti norma laikomą korupciją.
• Nes mes neturime naudingųjų iškasenų, industrijos era baigėsi, atėjo laikas e-ateičiai. O inovacijos pačios neatsiranda, jas reikia skatinti ir padėti diegti.

Mano pagrindinis tikslas – kad lietuviai būtų konkurencingi skaitmeninėje ateityje, kuri atėjo jau dabar!

Trys idėjos šiam tikslui pasiekti

Pirma, talentai, pasiruošę dirbti skaitmeninėje rinkoje ir turintys programavimo ir e.įgūdžių. Juk jau ne už ilgo ieškosime nanomedikų, lietimo programuotojų, kibernetinio saugumo karininkų, technologinės žemdirbystės specialistų ar avatarų vadybininkų. Papildykime švietimo programas dabar, išlaisvinkime vaikų kūrybiškumą, kelkime didelius klausimus. Aš siekiu, kad jau pradinukai turėtų galimybę mokytis programavimo pagrindų žaidybine forma.
Pats prie to aktyviai prisidedu su Coder Dojo, #Switch! iniciatyvomis.

Nors šiandien ateities profesijos skamba, kaip utopija, tačiau tai jau vyksta. 3 D spausdintuvų pagalba išspausdintais protezais jau naudojasi realių istorijų herojai. Kalbame ne vien apie mediciną, technologijos skverbiasi į visas sferas, todėl svarbu suteikti žmonėms tam reikalingų įgūdžių. Ankstyvas programavimo mokymas – vienas iš būdų, tačiau tam, kad tai būtų įgyvendinta reikia ne vien parengti, apmokyti pedagogus, bet ir suformuoti visą mokymo programą, reformuoti švietimo sektorių.

Antra, tikslingai kurkime skaitmeninę infrastruktūrą ir pritraukime investicijas bei gerąją patirti į Lietuvą.
Perkelkime svarbią dalį valstybės funkcijų į internetą. E-sveikata, e-švietimas, e-valdžia, e-rinkimai, e-verslai. Visa, ko verslui ar piliečiams gali prireikti iš valstybės, turi būti pasiekiama on-line. Žinoma, kad tai taptų realybe turime investuoti į saugumo užtikrinimą, naujoves diegti palaipsniui, tačiau ir ne per lėtai. Nors dažnai baiminamės, kad visuomenė nespės su diegiamomis inovacijomis, tačiau, manau, jog perdėtai juos nuvertiname. Štai pavyzdžiui, kaip stebėtinai greitai senjorai prisitaikė prie „Vilniečio kortelės“. Tai tik įrodo, kiek daug potencialo slypi mūsų visuomenėje, leiskime jai veikti, įsisavinti technologijas ir pamatysime, kiek naudos tai atneš.

Pirmesni nei bet kuri kita Europos Sąjungos ar pasaulio valstybė priimkime tinkamą teisinę bazę ateities verslams veikti. Ypač jauną verslą šiandien nepelnytai apkrauname milžiniškais mokesčių pančiais. Šią sritį reikia skubiai reformuoti. Teigiama terpė verslui ne tik suteiks progą gimti ir augti naujiems startuoliams, bet į šalį pritrauks ir daugiau užsienio investicijų, o su jomis ir gabių profesionalų.

Trečia, visu pajėgumu stiprinkime verslumo įgūdžius. Be to neturėsime pakankamai jėgos šalies progreso proveržiui. Verslumo galima išmokti. Nesėkmės baimė yra vienu pagrindinių stabdžių. Žvelkime, kaip verslumą skatina Didžioji Britanija, į kurią plūsta mūsų piliečiai. Ar pavyzdžiui Australija, kurioje mokesčių sistema siekia ne nubausti, o skatina uždirbti daugiau ir tokiu būdu padėtų surinkti biudžetą, mokėti pensijas.

Šalia to, mūsų tautiečiams dar reikia mokytis parduoti savo produktus, tinkamai pristatyti jų vertę, nebijoti apie savo pasiekimus kalbėti viešai, derėtis su investuotojais, dalyvauti tarptautinėse mugėse. Visa tai, paprasčiausias verslumo pradžiamokslis, kuris atsakingoje ir verslumą skatinančioje valstybėje – privalomas. Kartu su parama verslui, atsiras ir jo pasitikėjimas pačiu savimi, atsiras dideli tikslai ir žinojimas, kaip jų pasiekti.

Esame maža šalis, tačiau turime visus ingredientus, kad taptume klestinčia šalimi. Talentus, darbštumą ir laisvę įgyvendinti šalies šimtmečio vertas idėjas.