fbpx

A. Guoga. Kaip žaisti (ir laimėti) Europos Parlamente

Roundtable on Digital Skills

Kam reikalingas europarlamentaras? Toks klausimas dažnai kyla viešosiose diskusijose. Aš, mielieji, jums atsakysiu labai paprastai. Kiekvienas, mūsų visų išrinktas, Lietuvą atstovaujantis Europos Parlamento narys yra Lietuvos „ambasadorius“. Šiuo atveju tai ne diplomatinis rangas. Tai viena geriausių pozicijų, leidžiančių pristatyti savo šalį tiek europinėje, tiek pasaulinėje arenoje. Tai pozicija, kuri leidžia aršiai ginti mūsų šalies interesus, kai kyla toks poreikis. O poreikis kyla nuolat, nes kova dėl resursų, įvairiausių sąlygų, taisyklių, lemiančių, kaip gyvens visa Europos Sąjunga, vyksta nuolat.

Taip, esame maža šalis. Dažnai didžiosios valstybės linkusios diktuoti savo žaidimo taisykles. Būtent todėl labai svarbu, kad visi 11 mūsų valstybės atstovų Europos Parlamente būtų geriausi Lietuvos ambasadoriai plačiąja prasme: girdimi, išmintingi, profesionalūs ir gebantys pristatyti savo idėjas, o drauge ir galintys ginti visų savo šalies žmonių interesus. Štai ką, mano galva, turi turėti geras Lietuvos „ambasadorius“, vertas žmonių pasitikėjimo ir mandato Europos Parlamente.

Ryšiai

Pamenate seną gerą reklamą: troškulys yra viskas. Ją perfrazuojant galiu pasakyti: Europos Parlamente ryšiai yra viskas. Ir juk tai yra taip žmogiška. Visada visose situacijose daug paprasčiau randami sutarimai, ypač probleminiais klausimais, jei yra asmeninis kontaktas. Politikoje lygiai taip pat. Nacionalinėje politikoje viskas tuo klausimus kur kas paprasčiau. Žmonės daug metų sukasi tuose pačiuose sluoksniuose, vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, juos vienija bendra istorija, tradicijos. Tad kontaktų tinklas būna užmegztas.

O įsivaizduokite europinę areną. Juk dažnai  į Europos Parlamentą susirenka daugybė naujokų, nežinančių, kas, kur ar su kuo. Trunka nemažai laiko, kol įsivažiuoja darbai, kol užmezgami kontaktai. O jei atvyksta senbuviai? Jie nardo, kaip žuvys vandenyje. Ne tik funkcionieriai jiems pažįstami. Su dar kartą išrinktais kolegomis taip pat ryšys nenutrūkęs. Labai svarbų vaidmenį priimant sprendimus vaidinantys įvairiausių interesų grupių atstovai taip pat nepasikeičia. Pažįstamas naujai išrinkto Europos Parlamento narys – iškarto įtraukiamas į aktyvius teisėkūros procesus, kur dar pradinėje stadijoje gali labai efektyviai formuoti savo šaliai palankesnę vienos ar kitos srities poziciją.

O kur dar kontaktai, peržengiantys Europos Parlamento sienas. Juk negali europarlamentarai būti atitrūkę nuo greitai į priekį judančio pasaulio. Užčiuopti gyvenimo pulsą, girdėti vartotojų, įvairių organizacijų, verslo atstovų poreikius ir diskutuojant rasti geriausius sprendimus, ir taip gauti daugiausiai naudos Europos, o kartu ir savo šalies, raidai – tai esminė EP nario užduotis.

Man pasisekė, kad gyvenimo pasiekimai atvėrė daugelį durų ir, jau tapus Europos Parlamento nariu, leido šias galimybes išnaudoti tiesioginiame darbe. Seras Ričardas Bransonas, ekstravagantiškasis pasaulinio garso verslininkas, su kuriuo aptarėme skaitmeninių verslų perspektyvas Lietuvoje. Markas Kubanas, garsusis „Dallas Mavericks“ savininkas, kuriam daro įspūdį Lietuvos krepšinis ir fintech galimybės. Seras Timas Berners-Lee, interneto išradėjas, su kuriuo apie šio pasaulinio tinklo raidą diskutavome Vidaus rinkos ir vartotojų komitete. Nyderlandų princesė Lauretien, su kuria drauge pradėjome iniciatyvą, apimančią visą ES ir skatinančią platesnį bibliotekų skaitmenizavimą. Seulo meras Park Won-soonas, su kuriuo jo kabinete atvirai diskutavome apie skaitmeninio miesto idėjas ir galimybes jas įgyvendinti Lietuvoje. Australijos užsienio reikalų ministrė Julie Bishop, kuriai buvo nepaprastai smagu ir netikėta aptarinėti ES ir Australijos prekybos santykius su europarlamentaru, augusiu Australijoje. Įvairių Europos valstybių lyderiai, Europos komisarai, galingiausių pasaulio skaitmeninių kompanijų vadovai. Tai kontaktai, kuriuos man pavyko užmegzti. Ir jie niekur nedingta. Jie yra mano kapitalas, kuris tikrai duoda grąžą, kai kalbame apie Lietuvos bei jos galimybių pristatymą pasauliui.

Geri kontaktai su žiniasklaida taip pat yra nepaprastai svarbu. Žurnalistai ieško būdų, kaip lengviausiu keliu gauti geriausią rezultatą. Jei jau vieną kartą pavyko tave lengvai pasiekti, jei sklandžiai, aiškiai ir į temą pakalbėjai, žiūrėk, kitą kartą tą pačią temą nagrinėdamas ir vėl tau paskambins. Arba su kolega geru kontaktu pasidalins. O tu turėsi progą dar kartą pasaulinėms auditorijos pakalbėti apie savo šalį, jos skaudulius ar perspektyvas. Būtent taip pavyko užmegzti gerus kontaktus su tarptautine žiniasklaida. Būtent todėl Lietuvos vardas buvo minimas įtakingame „Politico“ žurnale, BBC, CNN, „Wall Street Journal“, „Finantial Times“ ir kituose pasaulinio garso medijos kanaluose.

Aktyvumas

Gal kai kam gali pasirodyti visiška naujiena, tačiau Europos Parlamento posėdžiai, kuriuose fiziškai paspaudžiame mygtukus, yra tik aisbergo viršūnėlė to darbo, kurį iš tiesų atlieka aktyvus europarlamentaras, kokybiškai atstovaujantis savo šaliai. Plenariniame posėdyje balsuojant vyksta tik formalus mygtuko paspaudimas. Realus sprendimas jau būna priimtas kitur. Paruošiamosiose diskusijose, susitikimuose su interesų grupėmis, politinių frakcijų derybose, Europos Parlamento, Komisijos ir Tarybos trialoguose ir t.t. Būtent todėl geram savo šalies „ambasadoriui“ Europos Parlamente ne tiek svarbu sėdėti galutiniame balsavime, kiek svarbu būti aktyviam tuose formatuose, kur priimami realūs sprendimai.

Kadangi posėdžių lankomumas yra lengviausiai pamatuojamas statistikos rodiklis, kritikai, tarsi kokie žirgeliai su šonuose pridengtomis akimis, nieko daugiau ir nemato ar, greičiau, nenori matyti. Iš tiesų europarlamentaras turi begalę instrumentų, kurių pagalba gali būti aktyvus savo kuruojamoje srityje. Tai ir piliečių interesų atstovavimas teikiant klausimus Europos Komisijai, ir rezoliucijų globaliais ir europiniais klausimais teikimas, ir darbas rengiant ES biudžetą, ir įvairiausių diskusijų bei konferencijų  su vartotojų, verslo, vyriausybių atstovais organizavimas, ir pataisų iniciavimas direktyvų ar reglamentų projektams. O kur dar nesibaigiantys susitikimai su įvairiausiais lobistais, organizacijomis, interesantais, kitų pakopų sprendimų priėmėjais… Būtent taip vyksta aktyvių europarlamentarų darbo liūto dalis.

Tai per visą savo kadenciją sąžiningai atlikti stengiausi ir aš. Kai kur pavyko geriau, kai kur mažiau, bet kolegų pripažinimą, tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimą, dėmesį iš įvairiausių pasaulinio lygio kompanijų, atvirus kelius į aukščiausių ES pareigūnų kabinetus užsitikrinau. Drauge užtikrinau ir tai, kad Lietuva ir jos problemos būtų girdimos ir kad į mūsų pozicijas būtų atsižvelgta. Tai laikau didžiausiu savo pasiekimu per šią Europos Parlamento kadenciją.

Įtaka

Norint daryti įtaką europiniame fronte, privalu turėti tris atributus. Pirmiausia, vardas. Jei koks nors pareigūnas, verslų atstovas, diplomatas, žodžiu, bet kas, tave pagooglina prieš susitikimą ir, peržvelgęs rezultatus, sako: „O, geras“, tai yra puiku. Labai puiku. Žinomas (nebūtinai politinėje padangėje) vardas leidžia pralaužti ledus. Mano komanda, net ir praėjus beveik penkeriems metams Briuselio koridoriuose, negali atsistebėti, kaip Tony G istorija atveria duris, į kurias paprastai būtų neįmanoma prisibelsti (ir dar, tiesa, stebisi, kai nepažįstami žmonės prieina paprašyti selfio). Jei norime turėti įtaką – jokių no name‘ų Europos Parlamente.

Antra, įtakingas europinėje padangėje gali būti tik tuomet, kai turi europines pareigas. Ar tai europarlamentaras, ar komisaras, ar aukštas funkcionierius. Nuo to nepabėgsi. Subordinaciniai dalykai ir posto svarba yra didelė. Kitaip tariant, kas užrašyta ant tavo vizitinės kortelės yra tikrai svarbu. Taigi, Europos Parlamento nario mandatas man suteiktų tolesnes galimybes ginti Lietuvos žmonių interesus.

Trečia – tikslas. Jie turi aiškią kryptį, kuria nesiblaškydamas eini, tuomet toje srityje tu gali užkopti į didžiausios įtakos viršūnes. Netinka, jei vieną dieną kalbi apie žmogaus teises, antrą – apie finansinius ES įrankius, o trečią liejiesi apie dirbtinį intelektą. Tavęs ima klausytis tik tuomet, kai nuosekliai dirbi vienoje sferoje. Tada tavo vardas ir nuomonė tampa atpažįstami įvairiuose sluoksniuose. Tada tave ima kviesti į renginius. Tada tavęs ima nebepaleisti žurnalistai. Tada ateina įtaka, kuri yra didžiulis ginklas kaunantis už savo šalį. Per pastarąją kadenciją man tas pavyko būtent su skaitmeninio progreso sritimi, todėl kalbu iš patirties.  Ne kartą esu vadintas Lietuvos fintech srities ambasadoriumi ir tuo labai didžiuojuosi, o darbai kalba patys už save.

Netrukus vėl rinksime 11 atstovų, kurie bus Lietuvos „ambasadoriais“. Juk pagal jų veiklą, pozicijas, nuomones, įsitikinimus, galų gale, gebėjimą bendrauti bus vertinama ir Lietuva. Ar norime save pristatyti, kaip tamsią, neprogresyvią, uždarą postsovietinę šalį? O gal geriau norime atrodyti (ir jaustis!), kaip atvira visuomenė, kaip Šiaurės Europos valstybė, pakelta galva prisimenanti savo istoriją, besimokanti iš savo klaidų, pasiryžusi priimti iššūkius ir iš jų išspausti geriausią rezultatą savo valstybei? Manau, atsakymas yra aiškus. Todėl prisiminkite tai, kai eisite prie balsadėžių gegužės 26 d.