fbpx

Antanas Guoga: „Alytui būtų labai naudinga, jei atsirastų šimtas tokių kaip Laura Radzevičiūtė”

„Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­jo­je vie­šė­jo ver­sli­nin­kas, fi­lan­tro­pas ir po­li­ti­kas An­ta­nas Guo­ga. Po­kal­bis su­ko­si apie Dzū­ki­jos sos­ti­nę – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus ir at­ei­ties pla­nus, juk į Eu­ro­pos Par­la­men­tą iš­rink­tas po­li­ti­kas no­rė­tų dirb­ti Re­gio­nų plėt­ros ko­mi­te­te.

Bet kuo re­a­liai jis ga­lės pa­dė­ti tuš­tė­jan­čiam Aly­tui ir jo li­ki­mo bro­liams mies­tams?

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kas Jus sie­ja su Dzū­ki­jos sos­ti­ne?

– Esu gi­męs Kau­ne, ta­čiau ma­no vai­kys­tės va­sa­ros pra­bė­go Aly­taus ra­jo­ne, Ka­les­nin­kuo­se. Ma­ma iš­va­žia­vo į Aust­ra­li­ją, kai man bu­vo sep­ty­ne­ri, ma­ni­mi rū­pi­no­si jos kla­sio­kas Al­gi­man­tas Un­de­ris, gi­ri­nin­kas ir la­bai ge­ras žmo­gus. (Jis ir da­bar gy­ve­na Ka­les­nin­kuo­se su šei­ma, vi­sa­da jį ap­lan­kau, kai bū­nu šiuo­se kraš­tuo­se.) Pas tą šei­mą aš pra­leis­da­vau vi­sas atos­to­gas ir sa­vait­ga­lius. Un­de­rių šei­ma man bu­vo kaip gi­mi­nės, ten au­go trys sū­nūs, vi­si ir da­bar pui­kiai su­ta­ria­me.

Aly­tus – ma­no vai­kys­tės mies­tas pa­ke­liui iš Kau­no, čia tur­gu­je par­da­vi­nė­da­vau po­mi­do­rus. Bu­vo la­bai sma­gu, nes iš­si­par­duo­da­vau pir­mas, ne­lauk­da­vau, kol pir­kė­jai at­eis, o pats ei­da­vau, juos kal­bin­da­vau. Tvir­ti ry­šiai su Aly­tu­mi už­si­mez­gė ir dėl to, kad ma­ma bu­vo iš Aly­taus re­gio­no ki­lu­si.

Bū­da­mas 11 me­tų iš­vy­kau į Aust­ra­li­ją.

– Ar su­kir­ba koks jaus­mas gi­liai, kai šian­dien pra­va­žiuo­ja­te Aly­tų?

– Sa­ky­čiau, net­gi stip­rus jaus­mas. At­si­me­nu se­ną­ją au­to­bu­sų sto­tį prie tur­gaus. Juk man bu­vo įvy­kis at­va­žiuo­ti į Aly­tų. Tur­būt jaus­mas iš­li­ko ir to­dėl, kad čia gy­ve­na ge­ri žmo­nės, kaip ma­no mi­nė­tas gi­ri­nin­kas Un­de­ris, są­ži­nin­gas, iš­mo­kęs ma­ne, kas yra ver­ty­bės. To­dėl ir no­ri­si čia grįž­ti.

– Ko­kiu ra­kur­su į tuš­tė­jan­tį, pra­mo­nę su­grio­vu­sį, ver­slą sun­kiai ku­rian­tį Aly­tų, ku­riam tu­ri­te vai­kys­tės sen­ti­men­tų, žiū­rė­si­te iš Eu­ro­pos Par­la­men­to? Gal tu­ri­te ko­kių su­ma­ny­mų, kaip keis­ti re­gio­ni­nę Lie­tu­vos po­li­ti­ką, kad to­kiems mies­tams bū­tų su­teik­tas šan­sas?

– Ma­nau, vie­ti­nė val­džia tu­rė­tų pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę, kad tai, ką jie da­rė, jiems ne­si­se­ka, ir už­leis­ti jau­nus žmo­nes. Ir ne tik Aly­tu­je, taip yra ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Nes pa­ste­biu, kad jau­ni žmo­nės, ku­rie da­bar už­sie­ny­je, no­ri grįž­ti ir pa­si­ruo­šę kur­ti ki­to­kią Lie­tu­vą. Te­rei­kia pa­si­trauk­ti ir leis­ti jiems dirb­ti. Val­džio­je ne­ga­li ir to­liau lik­ti tie, ku­rie ne­pri­pa­žįs­ta, kad Aly­tus nyks­ta, kaip nyks­ta ir ki­ti mies­tai. Di­džiau­sia to­kių mies­tų pro­ble­ma – ne­aiš­ku, ko­dėl juo­se rei­kia gy­ven­ti, ar dėl to, kad yra pra­mo­gų, nes žmo­gui to rei­kia, gal yra ge­ras vie­ti­nis te­at­ras? Be abe­jo, rei­kia dar­bo. Tai ar Aly­tu­je yra įmo­nių, ku­rio­se dirb­da­mas ga­liu oriai pra­gy­ven­ti ir už­dirb­ti 3 tūks­tan­čių li­tų at­ly­gi­ni­mą? Ta­da žmo­nės lik­tų Aly­tu­je ir džiaug­tų­si, gim­dy­tų vai­kus, nes ma­ty­tų sa­vo per­spek­ty­vas šia­me mies­te. Gal net tru­pu­tį ma­žiau pi­ni­gų gau­da­mi, bet ma­ty­da­mi, kad val­džia ne­va­gia ir sten­gia­si dėl žmo­nių. Nes jei da­bar mes pa­si­kal­bė­tu­me su bet ku­rio mies­to me­ru (ne­kal­bu kon­kre­čiai apie Aly­taus), tai pa­aiš­kė­tų, kad si­tu­a­ci­ją jie ver­ti­na tei­gia­mai, sa­vo dar­bą – pui­kiai ir no­rė­tų dar 20 me­tų tęs­ti tą pa­čią po­li­ti­ką.

– Gal tu­ri­te idė­jų, kaip iš­ju­din­ti jų tvir­tas kė­des? Gal elek­tro­ni­nis bal­sa­vi­mas pa­dė­tų?

– Elek­tro­ni­nio bal­sa­vi­mo ne­bus, nes val­dan­tie­ji leng­vai ne­už­leis sa­vo po­zi­ci­jų. Jie la­bai sėk­min­gai nai­ki­na Lie­tu­vą, smau­gia ver­slą, ku­ria dar­bo vie­tas per vie­šą­jį sek­to­rių ir įsi­vaiz­duo­ja, kad tai nor­ma­lu. To­dėl eva­ku­a­ci­ja iš Lie­tu­vos vyks­ta di­de­liais tem­pais: 800 tūks­tan­čių lie­tu­vių jau yra pa­bė­gę, ir be­veik vi­si jau­ni žmo­nės sva­jo­ja tai pa­da­ry­ti. Emig­ra­ci­ja yra iš­skir­ti­nė Lie­tu­vos pro­ble­ma. Ki­tos ES ša­lys to ne­lei­džia. La­bai sėk­min­gai tvar­ko­si Es­ti­ja, nes po­li­ti­kai ne­va­gia, at­ėjo jau­ni žmo­nės, bū­tent li­be­ra­lai, prem­je­ras – 34 me­tų po­li­ti­kas. Kai­my­nai pri­pa­žįs­ta, kad Es­ti­ja pri­va­lo kon­ku­ruo­ti su vi­su pa­sau­liu, o mū­sų me­rai ma­no, kad kon­ku­ruo­ja su sa­vi­mi. Kol taip bus, tol jie smuk­dys mus že­myn.

Kaip mi­nė­jau, yra daug lie­tu­vių, ku­rie no­ri grįž­ti ir gy­ven­ti ki­to­kio­je Lie­tu­vo­je, bet rei­kia su­pras­ti, kad sis­te­ma leng­vai ne­pa­si­duos. Val­džia gy­ve­na tik­rai ge­rai, at­ei­na daug lė­šų, kaž­kas kaž­kam nu­by­ra jas įsi­sa­vi­nant, o žmo­nės tai ži­no. Jie pa­si­da­vę ir sa­ko: „Mes nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti.“

– Ne­la­bai op­ti­mis­ti­nės min­tys.

– Ko­dėl? Žmo­nės jau pa­ro­dė, kad no­ri po­ky­čių, nes Li­be­ra­lų są­jū­dis rin­ki­muo­se į ES Par­la­men­tą su­rin­ko 16,5 pro­cen­to bal­sų. No­rė­tų­si, kad Sei­mo rin­ki­muo­se skai­čius bū­tų dar di­des­nis, kad mū­sų par­ti­jo­je at­si­ras­tų dar dau­giau žmo­nių, ku­rie no­rė­tų tar­nau­ti tau­tai. Lie­tu­vai rei­kia tei­sin­gų žmo­nių. To­kius ma­ty­čiau kaip ma­no mi­nė­tą gi­ri­nin­ką Un­de­rį, ku­ris my­li kiek­vie­ną sa­vo me­dį gi­ri­nin­ki­jo­je ir ku­riam svar­bu, ką pa­liks po sa­vęs.

– Jū­sų var­das Aly­tu­je pas­ta­ruo­ju me­tu mi­nė­tas kaip vie­no mies­to te­at­ro rė­mė­jų, pa­lai­kan­čio idė­ją su­kur­ti Gied­riaus Kup­re­vi­čiaus „Ug­nies me­džiok­lę su va­ro­vais“. Ar pla­nai ne­pa­si­kei­tė?

– Tik­rai ne. Esu te­at­ro di­rek­to­rės Lau­ros glo­bė­jas, ti­kiu ja, kaip ir ki­tais to­kiais kaip ji­nai – jau­nais, idė­jų tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Lau­ros veik­la tur­būt ke­lia daug aist­rų, yra ir la­bai pik­tų žmo­nių. Ji­nai ne­no­ri, kad vis­kas lik­tų taip, kaip bu­vo. Įvy­ko pro­ver­žis, jau­na va­do­vė tu­ri daug fan­ta­zi­jos. Aly­tui bū­tų la­bai nau­din­ga, jei to­kių žmo­nių kaip Lau­ra čia at­si­ras­tų šim­tas. Jos idė­ja – įro­dy­ti, kad Aly­tu­je ga­li bū­ti pa­sau­li­nio ly­gio te­at­ras. Ti­kiu, kad taip ir bus.

– Gal tu­ri­te ir dau­giau su Aly­tu­mi su­si­ju­sių su­ma­ny­mų?

– Šian­dien yra te­at­ras, o ry­toj gal at­si­ras ir dau­giau. No­rė­čiau, kad Aly­tus bū­tų kles­tin­tis – taip pa­va­din­siu – mies­te­lis. Kad žmo­nėms čia bū­tų jau­ku gy­ven­ti, jie di­džiuo­tų­si, nes yra aly­tiš­kiai. Mums rei­kia tų, ku­rie ma­to vi­sus Dzū­ki­jos sos­ti­nės pri­va­lu­mus: eko­lo­gi­ją, pa­to­gų su­si­sie­ki­mą, nuo­sta­bią gam­tą, miš­kus ir eže­rus, ku­riuo­se ga­li­ma pa­žve­jo­ti. Už­sie­ny­je šių da­ly­kų ne­ga­li tu­rė­ti. Bet į Aly­tų rei­kia pri­trauk­ti ver­slą, tarp­­tau­ti­nių įmo­nių, ku­rios gerb­tų žmo­nes ir jie ga­lė­tų oriai už­dirb­ti. Ir tik taip Aly­tus su­kles­tės, ki­to ke­lio nė­ra.

Alytaus naujienos