fbpx

Antanas Guoga. Grąžinkit valstybines įmones Lietuvos žmonėms

Jei Lietuvos valstybės valdomos įmonės (VVĮ) būtų ūkiškai tvarkomos, jų potenciali grąža kasmet šalies biudžetui galėtų būti 325 mln. eurų arba 3 kartus didesnė nei dabar. Europoje analogiškos įmonės savo valstybėms duoda vidutiniškai 3 kartus daugiau grąžos nei Lietuvos VVĮ. Tokią apverktiną situaciją atskleidė VVĮ veiklos tyrimą atlikusi ekspertų komanda, padedanti man atsakingai ruošti Liberalų vyriausybės ūkio ministro programą. Jei ši padėtis nėra valstybės įmonių skendimas, tuomet tai tikrai yra beviltiškas murkdymasis politinių priklausomybių baloje. Kad ir ką besakytų garbūs socialdemokratai biurokratai, gelbėti VVĮ iš šios padėties reikia. Skubiai. Kaip, beje, ir visą šalies ekonomiką.

Rūku pridengta ekonominė padėtis

Dabartiniai valdantieji ir Vyriausybės valdininkija turi stulbinantį gebėjimą išsakyti daug žodžių, bet nepasakyti nieko. Tokiu būdu vietoj rimto strateginio požiūrio į valstybės problemas, matome lengvą rūkelį, pridengiantį viską, kas yra šiek tiek toliau, nei rinkimų data. Gerai matomos lieka tik paviršinės detalės.

BVP auga. Valio. Bet ar tuo reikėtų džiaugtis, kai pirminiais Statistikos departamento duomenimis 2015 m. Lietuvos ūkio plėtra buvo lėčiausia per pastaruosius penkerius metus. Atmetus šį lėto augimo faktorių, t. y. prasklaidžius paviršinį rūką, akivaizdu, kad mūsų BVP yra varomas tik vidinio vartojimo inercijos be jokios strateginės krypties. Nedarbingumas mažėja. Valio. Tačiau pažvelgus giliau, aišku – nedarbo lygis sumažėjo ne todėl, kad augant verslams, kuriasi darbo vietos. Nedarbingumo statistika gražiai atrodo todėl, kad iš Lietuvos nesustojančiu srautu išvyksta darbuotojai. Ar jie išvyksta dėl grąžintos šauktinių Lietuvos kariuomenėje tarnybos ar dėl vietoje trypčiojančios ir jokio proveržio šaliai nežadančios Vyriausybės (ne) veiklos? Atsakymą žino valdantieji. Žino ir todėl desperatiškai bando paslėpti ketverius savo valdymo metus po tuščiu demagogijos rūku.

Gelbėjimosi ratas

Bet grįžkime prie VVĮ, kurioms gelbėjimosi ratas reikalingas, kad jos pagaliau pradėtų dirbti Lietuvos žmonių labui. Jau minėjau, kad vien sutvarkius VVĮ valdymą, kiekvienais metais Lietuvos biudžetas gautų papildomus 325 mln. eurų. Kad lengviau įsivaizduotume, kokio dydžio tai yra pinigai, pasakysiu – tokia suma leistų beveik 15 proc. padidinti pensijas. Kaip tą padaryti? Tiesiog reikia efektyvios vadybos. Užbėgdamas už akių socialdemokratiškam chorui, jau besižiojančiam giedoti, kad valstybė ne “uab’as” ir kad valstybinių įmonių nevalia valdyti, kaip komercinių, pasakysiu – tikrai yra socialinių paslaugų, kurias turėtų teikti valstybės valdomos įmonės. Bet nepaisant to, šios įmonės turi būti valdomos be politinio kišimosi, paslaugas iš įmonių perkant rinkos sąlygomis.

Taigi, keletas žingsnių, kurių reiktų imtis, norint, kad VVĮ ne skęstų, kaip kokia “Lietuvos jūrų laivininkystė”, o neštų naudą šalies biudžetui. Pirmiausias ir skubiausias žingsnis – valstybės valdomų įmonių depolitizavimas. Visoms VVĮ turi būti keliami išskirtinai aukšti skaidrumo standartai. Jos turi veikti tokiomis pat rinkos sąlygomis, kaip ir komercinės įmonės. Taip pat turėtų vykti itin atidi rėmimo projektų, kuriuos vykdo VVĮ, priežiūra. Tegul paramą skirsto nepriklausomos visuomenėje gerbiamų žmonių tarybos, o ne bevardžiai partinės nomenklatūros klerkai. Specialistai, dirbantys VVĮ, turi būti atrenkami atsižvelgiant tik į jų profesines kompetencijas. Ir dabar čia turime gerų specialistų, bet motyvacinės sistemos, skatinančios siekti rezultatų, nėra.

Negalime leisti, kad visiems mums priklausančios įmonės taptų vienos politinės jėgos pasipelnymo šaltiniu ar partijos bičiulių užuovėja. Paskaičiuota, kad 200 milijonų eurų nusėda politiniams etatams. Štai ką tik paskelbta, kad Europos Komisija baus “Lietuvos geležinkelius” už aplaidų darbą (Rengės geležinkelio ruožo išardymą). 50 milijonų eurų. Tiek gali kainuoti aplaidus šios įmonės darbas mums visiems – nes čia ne “Lietuvos geležinkelių”, čia visų Lietuvos žmonių pinigai. Kas prisiims atsakomybę?

Perfrazuojant sparnuotą frazę, “užkniso juodai”, kad vieną didžiausių šalies įmonių “Lietuvos geležinkeliai” jau galime vadinti “Raudonosios rožės pensionu”. Maža to, dar ir darbo rezultatai – apgailėtini. Pokyčių reikia verkiant. VVĮ turi valdyti ne kažkurios partijos bičiuliai, o nepriklausomos įmonių valdybos, kurių vienintelis tikslas turėtų būti – kuo didžiausia grąža įmonės šeimininkui, t. y. valstybei, ir kuo aukštesnės kokybės paslaugos žmonėms.

Dar vienas žingsnis į didesnį efektyvumą – sumažinti valdybų skaičių ir apjungti jas pagal veiklos sritis. Jei valstybė valdo skirtingas, tačiau panašia veikla užsiimančias įmones, joms vadovauti galėtų viena valdyba. Tokiu būdu išnyktų galima konkurencija tarp atskirų įmonių, būtų matomas bendresnis sektoriaus vaizdas ir būtų galima rinktis adekvatesnius veiklos vystymo žingsnius.

VVĮ paslaugų skaidrumas

Greta jau išvardintų, atrodytų, elementarių ir akivaizdžių žingsnių, nemažiau svarbu, o gal net ir svarbiausia, kad valstybė brėžtų toliaregišką strategiją savo įmonėms. Valstybė turi būti aktyvus akcininkas, formuojantis ambicingus įmonių veiklos tikslus. Neįmanoma tikėtis progreso, pavyzdžiui, iš “Lietuvos pašto”, jei Vyriausybės klerkai galvoja, kad viena esminių šios strategiškai svarbios valstybei įmonės tikslų – išlaikyti pensijų, paštininko kojomis atkeliaujančių į atokiausius šalies kaimelius, sistemą. Suprantu, kad tai yra realybė. Bet joks sveiko proto valstybės strategas negalėtų galvoti, kad ši sistema turi ateitį. Ar ne laikas pradėti realiai planuoti tokių paslaugų perkėlimą į XXI – skaitmeninį – amžių? Manau, laikas. Tik ne visi, deja, tai suvokia.

Oponentų argumentai, kad VVĮ veiklos jokiais būdais nereikia pertvarkyti, nes tuomet sugrius jų teikiamos socialinės paslaugos, pavyzdžiui, keleivių pervežimas ar vaistų gamyba, yra ne tik kad ne rimti. Jie prasilenkia su bet kokia logika. Perkėlus šias paslaugas į rinką, atsiradus konkurencijai tarp tiekėjų, mūsų žmonės tik laimėtų. Vienas esminių ekonomikos dėsnių, kurio iki šiol dar niekaip nesugeba įsisavinti mūsų valdantieji, kad konkurencija kelia teikiamos paslaugos kokybę ir numuša kainą. Valstybė savo paslaugas piliečiams gali teikti ne tik per VVĮ, bet ir per privačias įmones.

Daugelyje šalių praktika rodo, kad skaidriau yra pirkti paslaugas ir mokėti už jas tiesiai iš valstybės biudžeto, o ne “nuleisti” nurodymus VVĮ teikti šias paslaugas. Visame pasaulyje komercinės įmonės, teikiančios socialines paslaugas, turi specialius, jautrioms visuomenės grupėms skirtus socialinius tarifus. O veikdamos pagal tokį modelį, koks dabar yra Lietuvoje, VVĮ pasimeta tarp savo “komercinių” ir “socialinių” misijų, valstybinių subsidijų ir nomenklatūrinės kontrolės.

Žinant Lietuvoje ilgus metus užsistovėjusią praktiką, akivaizdu, kodėl socialdemokratai taip bijo viešų konkursų. Juk kaip tvarkomasi valdiškų įstaigų pagalba su valstybės ir ES lėšomis galima pamatyti pažiūrėjus į Druskininkų, Vilkaviškio, Utenos ar Marijampolės savivaldybes. Tada ir vandens parkai pasidaro “savi”, tada ir šiukšlių dėžės stadionams perkamos po 600 eurų, tada ir viešos erdvės įrenginėjamos ES turtingiausių valstybių kainomis. Taip sakant, kad ir tarpininkui nubyrėtų… Galbūt todėl ir bijomasi viešų konkursų, privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo, kuris tarptautinėje praktikoje puikiai pasiteisina.

Valstybės ekonomikos sėkmė nepriklauso nuo jos turimo turto kiekio. Valstybės, o kartu ir jos žmonių oresnio, geriau aprūpinto gyvenimo raktas – efektyvus to turto valdymas. Nesame tokie turtingi, kad leistume sau neprofesionaliai valdyti valstybės turtą. Dar daugiau, būtent aplaidus valdymas ir yra viena iš mūsų valstybės skurdumo priežasčių. Neapsimetinėkime, kad viskas tvarkoj su mūsų valstybės įmonėmis ar apskritai šalies ekonomika. Beje, vieša diskusija “mėsinėjant” oponentų pasisakymus yra gerai. Tačiau palinkėčiau nepamiršti valdantiesiems sutelkti dėmesį į savo “nešešėlinės” vyriausybės daržą, kuriame po šešėlinių istorijų jau nebespėjame sekti.