fbpx

Antanas Guoga: Jei norime pažangos, 2 proc. labdarai – aiškiai per mažai

Nebandysiu vynioti į vatą. Pasakysiu tiesiai šviesiai, taip, kaip yra. Lietuva užima 138 vietą iš 144 pasauliniame aukojimo reitinge.

Reitingą sudaro respektabili organizacija – „Charities Aid Foundation“. Šis fondas vertina keletą parametrų – pagalbą svetimam žmogui arba pagalbą nelaimės atveju, savanorystės indeksą ir paaukotų pinigų kiekį. Ir mes, krikščioniška tauta, šiaip jau garsėjanti nuoširdumu ir svetingumu,  kažkokiu būdu esame visiškoje uodegoje, kai kalbama apie paramą ar pagalbą. 

Ir nesakyčiau, kad priežastys slypi ekonominėje mūsų šalies padėtyje. Visai ne. Daugybė skurdžiau gyvenančių ir, paprastai, iš vakarų pasaulio paramos sulaukiančių valstybių (Uganda, Ruanda, Ukraina, ir t.t.) stovi reitinge gerokai aukščiau už mus.

Tad pasiteisinimas, kad neturime ko aukoti, nėra labai įtikinamas.

Taip pat organizacijos, kurių tikslas yra rinkti paramą ir dalinti ją stokojantiems, sako pastebėjusios, kad lietuviai yra proginiai aukotojai. Maltiečių ordinas pastebėjo, kad lapkričio ir gruodžio mėnesiais gaunama šios organizacijos parama sudaro 90 procentų visų per metus surenkamų aukų.

Tai kaip čia? Tik prieš Kalėdas atsimename, kad reikia būti geresniais?

Nesiekiu moralizuoti. Nemanau, kad turiu tam teisę. Tačiau labai noriu paskatinti žmones dažniau pagalvoti, o kaip gi aš pats asmeniškai galiu prisidėti, kad tie, kuriems reikia pagalbos, gyvendami mūsų visuomenėje, jaustųsi geriau.

Esu dėkingas Dievui, likimui, sėkmingai sukritusioms gyvenimo aplinkybėms už tai, ką šiandien turiu ir kad tuo, ką turiu, galiu dalintis su kitais. Man yra gera dalintis su tais, kam gyvenime pasisekė mažiau.

Esu išmokytas artimųjų, aplinkos, kurioje augau (australai yra viena daugiausiai aukojančių tautų pasaulyje), kad dalintis su stokojančiais yra kiekvieno žmogaus pareiga.

Dažnai girdžiu, Guoga – milijonierius, tai ir gali aukoti. Sutinku, aš turiu galimybių aukoti daug, tą ir darau. Tačiau lygiai taip pat kiekvienas iš mūsų galime pagal savo galimybes aukoti pinigus, daiktus, galų gale laiką ir dėmesį. Beje, dažnai ši dovana, nors nieko nekainuoja, ją gaunantiems yra pati vertingiausia.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vis daugiau žmonių supranta, jog dalinimasis reiškia daugiau nei tik nupirkti duonos kąsnį. Esu įsitikinęs, kad skirdami dar daugiau dėmesio dalinimuisi, asmeniniam solidarumui, mes galime pasiekti, kad reguliariai aukotų šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Mes patys esame pajėgūs išspręsti daugelį problemų. Aukojimas ir Lietuvoje gali tapti ne tik progine praktika.

Reikšmingi projektai remiasi filantropija

Nepaprastai džiugina, kad Lietuvoje vis dažniau matome privačias iniciatyvas, kai gigantiški projektai padaromi vieno iniciatoriaus ir kelių mecenatų lėšomis. Paskutinis projektas, kuriuo džiaugiasi ir didžiuojasi visa Lietuva – MO muziejus Vilniuje. Pavyzdinis projektas.

Viskas nuo pradžios iki pabaigos padaryta puikiai. Idėja – surinkti Lietuvos modernistų menininkų kolekciją ir ją padovanoti Lietuvos žmonės – fantastinė. Išpildymas – su pasaulinio garso vardais ir geriausiais Lietuvos specialistais – itin profesionalus. Ir visa tai tapo realybe dėka Danguolės ir Viktoro Butkų. Tiek idėjine, tiek materialia prasme.  

Man, ir kitiems buvo didelė garbė prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiško sukirpimo valstybių, įteisinta galimybė paramos fondams dirbti pažangiai – steigti vadinamuosius neliečiamojo kapitalo fondus (angl. endowment funds). Tokie fondai „įdarbina“ surenkamas lėšas jas investuodami ir tokiu būdu išaugina paramai skirtas sumas. Vakarų valstybėse, ypatingai JAV, investuojantys paramos fondai yra vertinami dėl toliaregiškos veiklos bei skaidrios atskaitomybės.

Labai gerą tokio fondo pavyzdį turime ir Lietuvoje.  Tai Vilniaus universiteto fondas – pirmasis toks universitetinis išmaniosios filantropijos pavyzdys Lietuvoje. Būtent šiam fondui, investuojančiam lėšas ir iš investicinės grąžos ateinančias pajamas naudojančiam pažangai kurti, atiteko ir mano vardo paramos fondo ligi šiol suteikta didžiausia parama.

Vilniaus universiteto fondas yra geras pavyzdys ne tik viso regiono aukštosioms mokykloms, bet ir visoms paramos bei labdaros organizacijoms šalyje. Džiugu, kad ir mes mokomės modernios filantropijos. Visuomet rėmiau ir remsiu tokio pobūdžio idėjas.  

Taip pat noriu paminėti Maltiečių ordino iniciatyvą, kuri mūsų skubantiems, lekiantiems ir pamirštantiems dalintis gerumu žmonėms, tiesia pagalbos ranką. Taip, taip, teikia pagalbą tiems, kurie nori suteikti pagalbą kitiems. Ne per seniausiai Maltiečiai pristatė iniciatyvą, kuri padeda žmonėms nededant jokių papildomų pastangų, pastoviai aukoti geriems tikslams. Tai nuolatinio aukojimo platforma „Gerumo prenumerata“. Geneali idėja. Jei tu nori aukoti, bet tiesiog per skubėjimą ir rutiną pamiršti tą daryti, ši platforma tiesiog nuskaičiuoja tavo paties nusistatytą aukai skirtą sumą kas mėnesį. Matot, kai norite, geriems būti vis lengviau.

Pradėkime nuo 2%, bet nesustokime

Ne jokia naujiena, bet daugybę metų gyvuojanti galimybė, kuri taip pat padeda žmonėms skirti paramą. Tiesą sakant, jums tai nekainuoja nieko, o daugybei labdaringų ar visuomeninių organizacijų reiškia išgyvenimą. Paskirti 2 procentus nuo jau sumokėto gyventojų pajamų (GPM) mokesčio pildant pajamų deklaraciją jūsų pasirinktam tikslui yra tiesiog privaloma. Juk taip paprasta išsirinkti įstaigą, organizaciją, projektą, kuriam, jūsų galva, reikia pagalbos ir tiesiog nurodyti, kad jūsų mokesčių dalis keliautų būtent jiems.

Labai džiaugiuosi vienu mano vardo paramos fondo vykdytu projektu, kuriuo raginome piliečius skirti 2 proc. nuo GPM Lietuvos kariuomenei. Aktyvi informacinė kampanija padėjo išauginti gyventojų paramą mūsų šalies ginkluotosioms pajėgoms septynis kartus. Tad šis 2 procentų nuo GPM įrankis yra galinga jėga. Ir padeda kiekvienam juo pasinaudojusiam pasijausti geriau, lyg būtum tikrai gerą darbą padaręs.

Bet man vis kirba klausimas. Ar tikrai to pakanka? Ar tikrai paskirtos lėšos, kurių net nereikia išsiimti tiesiai iš savo piniginės, uždeda pakankamą pliusą jūsų gerų darbų ir aukojimo stokojantiems sąraše? Sakyčiau, kad ne. Bet padarykit bent tai. Dabar – pats laikas.

Negali prarasti to, ką atidavei

Sakoma, kad viena priežasčių, kodėl nesame linkę pagalvoti, jog aplinkiniams reikėtų pagalbos  – tai sovietinė mašina, kuri iš žmonių bandė rauti bendruomeniškumo jausmą. Neanalizuosiu, tiesa tai ar ne. Bet pats esu patyręs, kad atjauta, net ir sunkiu sovietmečiu, nebuvo svetima mūsų žmonėms.   Savo gyvenime sulaukdavau pagalbos visuomet, kai jos labiausiai reikėdavo. Esu patyręs daug sunkių momentų. Žinau, ką reiškia prarasti viską. Tokiu gyvenimo periodu kartais tereikia nedidelio postūmio, kad įveiktumei tuos laikinus sunkumus.

 „Maisto banko“, „Maltiečių sriubos“, „Bėdų turgaus“ ir kitų Lietuvoje veikiančių labdaros organizacijų surenkamos aukos žingsnis po žingsnio auga, pastaruoju metu labdarą teikia vis daugiau šalies gyventojų. Vis dažniau įvairūs visuomeniniai projektai susirenka finansavimą iš žmonių.

Dalijimosi kultūra skinasi kelią. Žiūrėkit, gal ir pasauliniuose vertinimuose pradėsime kilti nuo dugno. Tikiuosi, kad paaugsime tiek, kad dalinimasis ir pagalba kitiems bus ne tik proginė, bet įprasta praktika, kai kiekvieną mėnesį dalį savo pajamų žmonės tiesiog paaukos.  

Nes kai atiduodi geram tikslui, tai pats neprarandi. Priešingai – atgal gauni šimteriopai daugiau.