fbpx

Kiekviena karta turi teisę į savo ugnies medžioklę

Miesto teatras jubiliejinį, 25-ąjį, sezoną pradeda pirmojo lietuviško teatrinio miuziklo premjera Alytaus scenoje. Jos autorius – kompozitorius Giedrius Kuprevičius, o režisierius – Gytis Padegimas. Kūrinio tema – amžina meilės tema, tačiau trečiasis šio muzikinio kūrinio pastatymas, atgaivinęs „ugnies medžioklę“ Alytuje, turi naujų spalvų. Tai – žinia politikams, finansavimą dalijantiems Kultūros tarybos ekspertams, kad tikroji kultūros ugnis žiba regionuose ir čia ją reikia kurstyti, o ne tik sostinėje deginti. Ten dėl perprodukcijos net ir dėmesio verti reginiai ir reiškiniai krinta į tuštumą. „Kartais ir patys nebepajėgiame įvertinti, kad gyvename dramatiškų įvykių laiką, jaučiamės esantys ant nevaldomos situacijos slenksčio, todėl ypatingą atsakomybę turi jausti menininkas, kad nepastūmėtų pasaulio į pabaigą savo „chaltūra“, totaline nepagarba savo profesijai“, – sako kompozitorius G.Kuprevičius. Spektaklio kūrybinė grupė kūrinį į sceną palydi su visa profesine atsakomybe, taip, kaip jį ir kūrė, o jam sėkmingo skrydžio vakar palinkėjo… ant teatro stogo, kur vyko „Ugnies medžioklės su varovais“ pristatymas žurnalistams.

Sce­no­je – 25 jau­ni at­li­kė­jai, ku­rie dai­nuos „gy­vai“

Pir­muo­ju lie­tu­viš­ku te­at­ri­niu miu­zik­lu lai­ko­mas G.Kup­re­vi­čiaus „Ug­nies me­džiok­lė su va­ro­vais“ aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ta­po tik­ru aki­brokš­tu – ne­ga­na, kad žan­ras ne­so­vie­ti­nis, te­ma la­bai jau sa­vo­tiš­ka, tai dar ir fi­nan­sa­vi­mo rei­kė­jo mil­ži­niš­ko. Vien jo fo­nog­ra­mai iš­leis­ta 20 tūkst. rub­lių – už tiek anuo­met bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti ke­tu­ris „Mosk­vič“ au­to­mo­bi­lius. Pi­ni­gai skir­ti, ta­čiau kei­tė­si re­ži­sie­riai, o kol lie­tu­viai stum­dė­si, miu­zik­lo prem­je­ra 1974 me­tais pa­ro­dy­ta Lat­vi­jo­je, Val­mie­ro­je. Jį pa­sta­tė ži­no­mas pan­to­mi­mos ar­tis­tas Mod­ris Te­ni­so­nas.

Vė­liau spek­tak­lis bu­vo pa­sta­ty­tas Mol­da­vi­jos, Es­ti­jos, Uk­rai­nos (net tris kar­tus), Ru­si­jos te­at­rų sce­no­je. 1976 me­tais – pa­ga­liau ir tė­vy­nė­je. Jį tu­rė­jo re­ži­suo­ti Jo­nas Ju­ra­šas, bet įgy­ven­di­no Da­lia Ta­mu­le­vi­čiū­tė ir jos ak­to­rių kur­sas. Jie dai­na­vo pa­gal fo­nog­ra­mą, ir tuo pir­ma­sis pa­sta­ty­mas sky­rė­si nuo ki­tų dvie­jų.

2004 me­tais re­ži­sie­rius G.Pa­de­gi­mas „Ug­nies me­džiok­lę su va­ro­vais“ at­gai­vi­no „Per­ga­lės“ ki­no te­at­re Vil­niu­je. 2008-ai­siais miu­zik­las at­gi­mė „Do­mi­no“ te­at­ro sce­no­je, ta­čiau gy­va­vo la­bai trum­pai. Šiuo­se pa­sta­ty­muo­se skam­bė­jo tuo­met dar ma­žiau ži­no­mų jau­nų at­li­kė­jų Jur­gos Še­dui­ky­tės, Vi­do Ba­rei­kio, Onos Ko­lo­bo­vai­tės, Dei­vio, Vai­do Bau­mi­los, Egi­di­jaus Ba­vi­ki­no bal­sai. Vi­si jie šį­va­kar pa­kvies­ti į miu­zik­lo prem­je­rą Aly­tu­je pa­klau­sy­ti, kaip jį at­liks 15 jau­nų ir dar ne­ži­no­mų at­li­kė­jų cho­re bei 10 so­lis­tų. Jiems to­kia ga­li­my­bė vi­sų pir­ma yra at­sa­ko­my­bė. Re­ži­sie­rius G.Pa­de­gi­mas už­tik­ri­na, kad ki­tą ry­tą jie pa­bus jei ne gar­sūs, tai bent ži­no­mi, – to­kią sa­vy­bę tu­ri šis miu­zik­las.

Mi­si­ja – at­kreip­ti dė­me­sį į re­gio­nų kul­tū­rą

11 ba­lų iš 8 ga­li­mų – taip kom­po­zi­to­rius G.Kup­re­vi­čius įver­ti­no te­at­ro di­rek­to­rės Lau­ros Ra­dze­vi­čiū­tės kaip šio pro­jek­to su­ma­ny­to­jos ir ide­o­lo­gės pa­stan­gas, kad „Ug­nies me­džiok­lė su va­ro­vais“ at­gim­tų Aly­tu­je. Pa­ti di­rek­to­rė pri­si­pa­žįs­ta, kad šis su­ma­ny­mas bu­vo jos pen­ke­rių me­tų veik­los pla­nuo­se, ta­čiau jį pa­grei­ti­no su­si­ti­ki­mas su re­ži­sie­riu­mi G.Pa­de­gi­mu. „Šiek tiek mis­tiš­ka“, – vos tre­čią jos di­rek­to­ria­vi­mo die­ną at­si­ra­du­sį kū­ry­bi­nį pro­jek­tą ver­ti­na va­do­vė.

Pa­žin­tis pa­kei­tė tuo ne­leng­vu me­tu jos gal­vo­je bren­du­sį spren­di­mą ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą dėl iš­ėji­mo iš dar­bo, o da­bar šią si­tu­a­ci­ją L.Ra­dze­vi­čiū­tė ir re­ži­sie­rius G.Pa­de­gi­mas pri­si­me­na su šyp­se­no­mis. „Vis no­rė­jau pa­ma­ty­ti vai­vo­rykš­tę, bet tai pa­da­ry­ti šią va­sa­rą pa­vy­ko tik Aly­tu­je, ir dar kregž­du­tės skrai­dė, tai ne­ti­kėk da­bar Die­vo re­ži­sū­ra!“ – šyp­te­li re­ži­sie­rius, ne­sle­pian­tis, kad bu­vo bent aš­tuo­ni mo­men­tai, kai jis ne­abe­jo­jo, jog spek­tak­lis ram­pos švie­sos ne­be­iš­vys. Ypač su­dė­tin­ga si­tu­a­ci­ja su­si­da­rė dėl to, kad Kul­tū­ros ta­ry­ba pir­mo­jo fi­nan­sa­vi­mo eta­po me­tu ne­pa­rė­mė aly­tiš­kių su­ma­ny­to miu­zik­lo.

„Jau­čia­mės at­li­kę sa­vo mi­si­ją, nes at­krei­pia­me po­li­ti­kų dė­me­sį į pe­ri­fe­ri­nės kul­tū­ros ga­lias, kur jos yra la­bai di­de­lės ir jas rei­kia pa­lai­ky­ti vi­so­mis iš­ga­lė­mis, nes Vil­niu­je tos kul­tū­ros gal ir ne­be­li­ko ar ko­kia­me kam­pu­ty­je tū­no ty­liai“, – apie tai kvie­čia pa­mąs­ty­ti L.Ra­dze­vi­čiū­tė ir vi­sa miu­zik­lo kū­ry­bi­nė ko­man­da.

Įžie­bia jaus­mus

Iš Dzū­ki­jos ki­lęs re­ži­sie­rius G.Pa­de­gi­mas džiau­gia­si, kad miu­zik­le pa­ma­ty­si­me ir Aly­taus kraš­te šak­nis tu­rin­čių at­li­kė­jų, pa­vyz­džiui, vie­ną iš Mo­ni­kos vaid­me­nį ku­rian­čių so­lis­čių – Gin­ta­rę Ra­daus­kai­tę. Žiū­ro­vų taip pat ti­ki­ma­si su­lauk­ti ne tik iš Aly­taus, bet ir iš ra­jo­no, o lap­kri­čio mė­ne­sį „Ug­nies me­džiok­lė su va­ro­vais“ bus pri­sta­ty­ta Kau­no dra­mos te­at­re. Jau svars­to­ma ir apie gast­ro­les ten, kur gy­ve­na lie­tu­vių ben­druo­me­nės, ką jau kal­bė­ti apie ki­tų Lie­tu­vos te­at­rų sce­nas.

Te­at­ra­lai la­bai dė­kin­gi rė­mė­jams, ku­rių nau­ja­sis miu­zik­las su­lau­kė vi­so bū­rio. Kom­po­zi­to­rius G.Kup­re­vi­čius pra­si­ta­ria, kad as­me­niš­kai pri­si­dės prie jau­nų­jų at­li­kė­jų pro­fe­si­nės kar­je­ros, to­bu­lė­ji­mo skir­da­mas jiems da­lį sa­vo kaip au­to­riaus pa­ra­mos. Jau­nie­ji so­lis­tai dė­me­sio cen­tre at­si­dū­rė ne tik spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je – vi­sas te­at­ro ko­lek­ty­vas ir spek­tak­lio kū­ry­bi­nė gru­pė jiems lin­ki di­de­lės sėk­mės ir… kuo ma­žiau mė­ly­nių. Pa­si­ro­do, miu­zik­las Aly­taus sce­no­je iš­si­ski­ria ne tik tuo, kad ja­me skam­bės „gy­vi“ at­li­kė­jų bal­sai, bet ir cho­reo­grafija, ku­ri la­bai įdo­mi, iš­gry­nin­ta, o kar­tais pri­ar­tė­ja ir prie ak­ro­ba­ti­kos. Tai – cho­reo­grafės In­drės Pui­šy­tės, be­je, taip pat ki­lu­sios iš Aly­taus, nuo­pel­nas.

„Mū­sų cho­ris­tai ir so­lis­tai nė­ra ak­to­riai, ku­rie at­ei­na į dar­bą. Tai – tam tik­ra ko­mu­na, re­pe­ta­vo­me ir Mai­ro­nio li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je Kau­ne (ačiū ra­šy­to­jui už ge­rą au­rą), ir so­dy­bo­se, ir Dau­guo­se, tai­gi miu­zik­lo tru­pė su­si­gy­ve­no. Kaip sa­ko pa­tir­tis, jį sta­tant ir kūrybinė ugnis ir netgi mei­lė įsi­žie­bia, taip nu­ti­ko ant­ro­jo pa­sta­ty­mo me­tu, kai re­pe­ti­ci­jo­se Juod­kran­tė­je gi­mė Jur­gos Še­dui­ky­tės ir Vi­do Ba­rei­kio jaus­mai“, – pri­si­me­na re­ži­sie­rius G.Pa­de­gi­mas.

Tik­ra­me te­at­re jaus­mai lieps­no­ja ne tik sce­no­je, o kiek­vie­na kar­ta nu­si­pel­no sa­vo ug­nies me­džiok­lės, tai­gi lai­ko žen­klų, ir ga­na ašt­rių, pa­sta­ty­me Aly­taus sce­no­je taip pat ga­li­ma ti­kė­tis.

Miu­zik­lo me­ce­na­tas An­ta­nas Guo­ga: „Miu­zik­las Aly­tu­je – do­va­na vi­sai Lie­tu­vai”

– Jū­sų pa­ra­mos fon­das yra miu­zik­lo me­ce­na­tas. Ko­dėl Jums svar­bus šis pa­sta­ty­mas ir ap­skri­tai ko­dėl pri­si­de­da­te prie kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo Aly­tu­je?

– Pats esu dzū­kas, Aly­tu­je au­gęs, to­dėl sa­vo mies­tui rei­kia pa­dė­ti kiek įma­no­ma dau­giau, jei­gu tik yra ga­li­my­bių. No­ri­si, kad žmo­nės Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je tu­rė­tų aukš­to ly­gio ren­gi­nių, ypač toks Aly­taus mies­to te­at­re su­kur­tas miu­zik­las – nuo­sta­bi šven­tė žmo­nėms. Tai pui­ki ga­li­my­bė pri­si­dė­ti prie šio ypa­tin­go įvy­kio. Ži­no­ma, tą no­rą su­stip­ri­no ir te­at­ro di­rek­to­rė Lau­ra Ra­dze­vi­čiū­tė – bū­tų ge­rai, kad to­kių ener­gin­gų žmo­nių Aly­tu­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je tu­rė­tu­me kuo dau­giau. Dėl šios prie­žas­ties no­ri­si pa­dė­ti, ska­tin­ti veik­ti, kur­ti ir, esant ga­li­my­bių, pri­si­dė­ti fi­nan­siš­kai.

– Dau­ge­lis kul­tū­ri­nių ren­gi­nių kon­cen­truo­ja­si sos­ti­nė­je, šį­syk – di­dis įvy­kis re­gio­ne. Kaip ver­ti­na­te to­kius am­bi­cin­gus mū­sų mies­to už­mo­jus?

– Be abe­jo, vi­si ren­gi­niai vyks­ta di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se – Vil­niu­je, šiek tiek Kau­ne, re­gio­nai dėl to tik­rai nu­ken­čia. O juk kul­tū­ra kaip reiš­ki­nys svar­bus vi­so­je Lie­tu­vo­je, juo­lab Dzū­ki­jo­je, di­de­lia­me re­gio­ne. Žmo­nėms rei­kia tu­rė­ti ga­li­my­bę gau­ti kul­tū­ros pliūps­nį, gal­būt at­va­žiuo­ti iš ma­žes­nio mies­te­lio pa­si­di­džiuo­ti, kad mes ga­li­me pri­sta­ty­ti to­kio ly­gio kul­tū­ri­nį reiš­ki­nį.

– Miu­zik­lo kū­rė­jai ne­abe­jo­ja, kad šis miu­zik­las svar­bus ir edu­ka­ci­ne pras­me – jau­nų žmo­nių ug­dy­mo, juk jiems su­tei­kia­ma pro­ga pa­žin­ti sce­ną, įgy­ti pa­tir­ties. Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė?

– Tai la­bai svar­bu. Gal­būt tie jau­ni žmo­nės, įgi­ję to­kios pa­tir­ties, pa­suks šiuo ke­liu, gal­būt apie jų pa­sie­ki­mus gir­dė­si­me vi­sa­me pa­sau­ly­je. Aly­tu­je at­si­ra­do to­kio ly­gio miu­zik­las, ku­ris svar­bus ir kiek­vie­nam žiū­ro­vui, ir jį at­lie­kan­čiam. Žmo­nėms svar­bu ju­dė­ti į prie­kį, tai pa­de­da ap­si­spręs­ti – lik­ti ir gy­ven­ti Aly­tu­je. Kuo dau­giau spor­to, kul­tū­ros ren­gi­nių, tuo la­biau žmo­nės pra­dės ver­tin­ti Lie­tu­vą, tai, ką tu­ri­me. Ži­no­ma, rei­kia ne tik pra­mo­gų, bet ir ge­rų dar­bo vie­tų, ta­čiau ne­abe­jo­ju – mes ju­da­me pir­myn.

– Kaip ma­no­te, ar tai tik vien­kar­ti­nis mū­sų te­at­ro blyks­te­lė­ji­mas, ar ge­ra pra­džia, ku­ri Aly­taus mies­to te­at­rui su­teiks iš­skir­ti­nu­mo ir tar­si pri­kels nau­jam gy­ve­ni­mui?

– Net ne­abe­jo­ju, kad „Ug­nies me­džiok­lė su va­ro­vais“ va­žiuos per Lie­tu­vą, ap­lan­kys ma­žus mies­te­lius, kad jį iš­vys kuo dau­giau žmo­nių vi­so­je ša­ly­je. O kad miu­zik­las sta­to­mas Aly­tu­je, – tai tar­si do­va­na vi­sai Lie­tu­vai. Ti­kiu, jog iš­plauk­si­me ir į tarp­tau­ti­nius van­de­nis.

Alytaus naujienos